Mažyčiai, pūkuoti sapnų zuikučiai
Kai kraipo ūselius, atrodo kuklučiai,
Jie merkia akytę – tokie gudručiai,
Ir moja ausyte – kokie mielučiai!

Žalioj, ryškioj sapnų pievutėj
Su jais norės pažaist maži žmogučiai.
Švelniom rankutėm glostys pūkučius,
Tyriausiu juoku užkrės ir vyresnius.

Štai pats gražiausias iš visų
Atskrido paukštis iš laukų.
Ir jis ne vienas, su juo kartu
Atskrido pulkas panašių.

Paukštelis, mažiausias iš visų,
Pačiu ploniausiu sparneliu.
Drugys, – ištarsi tu
Ir nusijuoksi virpančiu balsu.