Jau laikas sakyti pasauliui sudie.
Jau vinys į rankas ir kojas susmigo.
Jau temsta akyse, kur ta šviesa!
Neviltyje paliktas ant kryžiaus.
Jau pervertas šonas. Pasauli, kur tu!
Tyli dangus, tyli žemė abuoja.
O, Tėve, atleisk, pasaulis kančiai kurtus:
Jam reikia stebuklo, palaimą kurs dovanoja.
O, Tėve, atleisk! Nevilty suklupau.
Aba, mirtyje aš silpnas lyg šliužas niekingas.
Tėtuk, aš dulke neviltyje tapau,
Pakeisti pasaulį bandęs aistringai.
Eli, Eli, Aba, Tėtuk, aš gęstu!
Priimki mane kaip auką pasaulio!
Tyla... nupliko lūpas rūgštimi...
Nejaugi tai buvo vėl tik apgaulė
...kodėl mane apleidai...
Stebuklo pasauliui pakeist nepakanka:
Stebuklas - tik mirksnis apakinęs minią.
„Eli, Eli, lama sabachtani?“ –
Beviltiškas riksmas ant kryžiaus užanka.
Nuo kryžiaus nuženki, išgelbėki kūną,
Į pragarmę mirtį nutrenkęs.
Tyli žemė, dangus apsiniaukęs,
Perrūgęs vynas...Tokio stebuklo nebūna.
Beviltiškas riksmas, išdavęs idėją:
„Eli, Eli, lama sabachtani?“
Keisti bandei – mirsi jo neišganęs,
Lyg kirminas žemės nuodėmės pragarmėje.
Stebuklą mirtis pragarmėj didį sutvėrė:
Kėlės idėja iš kapo niekingo,
Ji keičia pasaulį, ji tapo
Kūnu, įaugo į Žodį, kurs tiesą atvėrė.
Ir džiaugsmą, ir kančią, ir neviltį juodą,
Kai tyli aplinkui abuoja,
Tiksi sekundė, buvimą skaičiuoja,
Keisti bandei – tik tau bus paguoda.
Nevilty – mirtingas, pažeidžiamas, savas.
Būtį trapiai sąmonei įdavęs.
„Eli, Eli, lama sabachtani?“
Keiti prigimtį, galias mirtyje įgavęs.
Menkystę prieš galias žmoniškąsias suvokęs –
Tai – Žodis – ne žodžių ruja,
Įstrigęs tarsi žuvies skuja,
Toks tolimas artimai ir sunokęs.
\"Eli, Eli, lama sabachtani?\" - Tėve, Tėve, kodėl apleidai?
Ražas
2009-05-19 12:27:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-05-20 16:43:21
Oho, koks stiprus kūrinys!
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-05-20 12:25:15
Versija tikrai gan įdomi.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-19 23:01:45
Įdomi versija, dar viena inpretacija Jėzaus tema. Jau Ardas minėjo, kad niekas geriau neištars ką patyrė - tik pats Jėzus. Bet kita vertus kūrinys visgi turi savo vertę. Tai mėginimas pajusti, tai, ką kitas išgyveno.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-05-19 19:19:37
mėgėjiškos kūrybos tekstuose Švento rašto žodžiais neatsakingai nežaisčiau
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-05-19 18:04:59
Jūs kalbate Jėzaus vardu man atrodo užmiršdamas, kad jis buvo ir žmogus ir Dievas viename asmenyje. Jūs jį čia atskleidžiate kaip žmogų kenčiantį ir neviltyje – taip ir buvo, bet jis pats pasirinko tai sąmoningai – kaip Dievas... Šv. Raštą stengiamasi kuo mažiau interpretuoti, nes kiekviena interpretacija jau yra nukrypimas nuo Dievo žodžio (kai šonas buvo pervertas, Jėzus jau buvo miręs...) Įdomus bandymas, bet man atrodo, mums nelemta pajusti tai, ką Jėzus išgyveno iš tikrųjų, tuo labiau tokiais žodžiais (mirtyje aš silpnas, kaip šliužas niekingas.Tetuk, aš dulke neviltyje tapau...)... :)
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-05-19 15:34:32
Žinomas tiesas sudėti į eiles ir jas taip ryškiai išjausti ne tik menas, bet ir dovana. Man patiko.Ačiū, kad šia dovana pasidalinote.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-19 15:25:58
...ne, išties - kartoju, puikus, išjaustas kūrinys, reta tokių.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-19 15:18:13
Esu dėkinga Ražui, kad žinomas tiesas perteikė ir apvilko puikiomis eilėmis, kad uždavė gerus filosofinius klausimus, Kodėl Tėvas Tėvelis savo sūnaus negelbsti, o atiduoda kankinystei?
AČIŪ.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-05-19 14:28:58
Labai ištemptas. O ir tos "tiesos" visiems žinomos surašytos.
Man nepatiko. Kančią išaukštinantis.
Vartotojas (-a): Regina Tamošiūnaitė
Sukurta: 2009-05-19 13:59:37
Įdomus. Bet mažybiniai žodžiai, mano nuomone, lyg ir netinka, o gal?...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-19 13:39:44
...Emanuel...Dieve, kokią Tiesą byloja šios eilės...Viena tik prigimtis - išlikti TUO, kas mes neesame...
Puiki odė Dievo Sūnui...lenkiu žilstančią galvą, Ražai.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-19 13:11:00
,,Tėve, Tėve, kodėl mane apleidai?
Perūgęs vynas lupoms suvilgyti, prašančio - trokštu ir mirtis su paskutiniu žodžiu - Atlikta.
Kūnas žmogaus, bet Dieviško, ne čia esnančio, bet paimto, kančia atpirkime už visus, kančia visada nepakeliama. Ko mes šaukiamės - Tėvo Tėvelio, nes Jis siuntė ir pašventė savo vienintelį sūnų į žemę - kančiai už mus visus nuodėmingus, už mus kurie turime atpirkėją ir jau atkentėjusį, bet kokia kaina - mirties, o ar mirtis egzistuoja ?Mirtis žemiška, o ten kas mūsų laukia?
Kodėl Tėvas apleidžia savo sūnų, gal žinodamas, kad tai tik tarpinė stotis. Kodėl mes gimdome ir paleidžiame savo vaikus į šį kančių kupiną pasaulį ?
Juk mes tokie patys kaip ir aukštybių Dievas, taip pat apleidžiame savo vaikus, kodėl? vien juos pakviesdami į žemišką gyvenimą čia, po šia saule.
Dėkoju Autoriui už puikų darbą, vertą ne tik tikėjimo dogmų aiškinimo, bet ir žemiškos mūsų kiekvienos dienos čia prasmės. Kodėl apleidai ?O gal neapleidžia tik leidžia pereiti tarpinę stotelę nuo čia iki ten....
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-05-19 12:31:50
Išmąstytas. Gilios mintys-puiku!