Jau laikas sakyti pasauliui sudie.
Jau vinys į rankas ir kojas susmigo.
Jau temsta akyse, kur ta šviesa!
Neviltyje paliktas ant kryžiaus.

Jau pervertas šonas. Pasauli, kur tu!
Tyli dangus, tyli žemė abuoja.
O, Tėve, atleisk, pasaulis kančiai kurtus:
Jam reikia stebuklo, palaimą kurs dovanoja.

O, Tėve, atleisk! Nevilty suklupau.
Aba, mirtyje aš silpnas lyg  šliužas niekingas.
Tėtuk, aš dulke neviltyje tapau,
Pakeisti pasaulį bandęs aistringai.

Eli, Eli, Aba, Tėtuk, aš gęstu!
Priimki mane kaip auką pasaulio!
Tyla... nupliko lūpas rūgštimi...
Nejaugi tai buvo vėl tik apgaulė

...kodėl mane apleidai...

Stebuklo pasauliui pakeist nepakanka:
Stebuklas - tik mirksnis apakinęs minią.
„Eli, Eli, lama sabachtani?“ –
Beviltiškas riksmas ant kryžiaus užanka.

Nuo kryžiaus nuženki, išgelbėki kūną,
Į pragarmę mirtį nutrenkęs.
Tyli žemė, dangus apsiniaukęs,
Perrūgęs vynas...Tokio stebuklo nebūna.

Beviltiškas riksmas, išdavęs idėją:
„Eli, Eli, lama sabachtani?“
Keisti bandei – mirsi jo neišganęs,
Lyg kirminas žemės nuodėmės pragarmėje.

Stebuklą mirtis pragarmėj didį sutvėrė:
Kėlės idėja iš kapo niekingo,
Ji keičia pasaulį, ji tapo
Kūnu, įaugo į Žodį, kurs tiesą atvėrė.

Ir džiaugsmą, ir kančią, ir neviltį juodą,
Kai tyli aplinkui abuoja,
Tiksi sekundė, buvimą skaičiuoja,
Keisti bandei – tik tau bus paguoda.

Nevilty – mirtingas, pažeidžiamas, savas.
Būtį trapiai sąmonei įdavęs.
„Eli, Eli, lama sabachtani?“
Keiti prigimtį, galias mirtyje įgavęs.

Menkystę prieš galias žmoniškąsias suvokęs –
Tai – Žodis – ne žodžių ruja,
Įstrigęs tarsi žuvies skuja,
Toks tolimas artimai ir sunokęs.

\"Eli, Eli, lama sabachtani?\" - Tėve, Tėve, kodėl apleidai?