Ratelis dūzgia iki paryčių,
Nes rūpestėliai miegą jau išvijo.
Verpi siūlelį saulėtų minčių,
Maldų karolius verdama ant gijų.
Laukimo jūra ta akių gelmė,
Kurion sugrįžus norisi paskęsti,
Nes tavojo gyvenimo esmė –
Tu niekad nemokėjai neapkęsti.
Tiesi link laimės suverptas gijas –
Ne savo laimės, o vaikų, anūkų.
Ir maldą, subrandintą širdyje,
Be perstojo kartoja tavo lūpos.
Ratelis dūzgia iki paryčių.
Vėl rūpestėliai tau miegus išvijo...
----------------------------------------
Vis bėga laikas, apsuptas minčių,
Vis tiesiasi link mūsų meilės gijos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-05-19 08:35:51
Ech, pasaulio naivume, kur tu pradingai?:)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-05-19 08:21:09
daug primenantis... Labai šiltai. Galėtų būti graži poetinė dovana, ne tik mielas prisiminimas:)
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-05-18 21:58:17
švelnus gerumas... ir nuo paryčių te sukas
Vartotojas (-a): Moralistė
Sukurta: 2009-05-18 20:54:34
Ar suaugusiems jau svetimi mažybiniai, maloniniai žodeliai? O jausmingumas - tai irgi vaikų žaidimas? Nemanau, kad mūsų sielos privalėtų surambėti. Kuo daugiau išsaugoti vaikiško naivumo, švelnumo ir tyrumo pravartu kiekvienam iš mūsų.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-18 19:31:42
...jautriai ir šiltai...tarsi sugrįžau į vaikystę, kai mano Mamytė verpė iki vėlumos dėl duonos kąsnio, dėl išgyvenimo...auksinės rankos mūsų Mamų ir Senolių...gražiai verkė tyla tada ir kaip menkai tada Jas suprasdavome mes išdykėliai.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-18 17:31:35
Malonybiniai - mažybiniai žodeliai kūrinio pradžioje nuteikė kaip vaikiškos eilės arba liaudies daina. Turinys pilnas jausmingumo. Taip ir norėtųsi ten nukelti kūrinį.