Ratelis dūzgia iki paryčių,
Nes rūpestėliai miegą jau išvijo.
Verpi siūlelį saulėtų minčių,
Maldų karolius verdama ant gijų.

Laukimo jūra ta akių gelmė,
Kurion sugrįžus norisi paskęsti,
Nes tavojo gyvenimo esmė –
Tu niekad nemokėjai neapkęsti.

Tiesi link laimės suverptas gijas –
Ne savo laimės, o vaikų, anūkų.
Ir maldą, subrandintą širdyje,
Be perstojo kartoja tavo lūpos.

Ratelis dūzgia iki paryčių.
Vėl rūpestėliai tau miegus išvijo...
----------------------------------------
Vis bėga laikas, apsuptas minčių,
Vis tiesiasi link mūsų meilės gijos.