Ir nieko daugiau, tik galvoti apie jį. Kai pykstu, kai miegu ir kai negaliu užmigti. Kai prabundu, einu, šypsausi. Kai mėginu susikaupti, kai tikiu ir kai tyliu. Ir kai visko nekenčiu, norėčiau su juo pabėgti iš pasaulio. Su jo balsu ir jo rudomis akimis. Kartu su jo laime ir meile. Išeiti. Nurengti nuogai jo svajones ir jas liesti. Visomis tikėti. Visas nupiešti, nors jos būtų nematomos. Parašyti jam pasaulį, kuris nesibaigtų. Ir likčiau jam didžiausia paslaptimi, kurią jis mylėtų. Mylėtų labiau, nei moka. Jo meilė man kvepėtų šokoladu, tokiu saldžiu, kokio dar neragavom. Besilydančiu, karštu šokoladu. Kurio kvapą gadintume cigaretėmis. Nors mums taip būtų tobuliau.

Ir nesvarbu, kad kasnakt užmigčiau apsvaigusi, nes nemoku saikingai vartoti tavo meilės. Nepaisant to. Ir prabusčiau kasryt, jausdama tavo kūną, kartu su nuo gėdos išraudusiomis svajonėmis. Paraudusiomis, nes dar niekas jų nematė.

Aš leisčiau jam mane apkabinti ir leisčiau sau drebėti. Nors ir labai nemėgstu, kai jis tai pastebi. Bet  kasdien vis labiau bijau prie jo prieiti. O jeigu jis nueis?