Kai naktį pabundu,
Atveriu langą.
Mano kambarys dvelkia šalčiu,
Ir aš tyliai einu.
Einu kaip katė, be garsų.
Tik širdy kažko neramu.
Ir pabudusi suprantu,
Jog sapne buvai tu.
Ilgesingai uždegu žvakes.
Gal pasirodysi šiąnakt čia.
Ir pragys balandžių pulkai.
Jie padovanos tai,
Apie ką svajojai ilgai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-05-18 14:36:33
Mano poezijoje gieda :) juk poezijoje galima viskas... :)
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-05-17 20:35:11
Jau atsiranda vis daugiau tyro nuoširdumo, be kaukių, ne povyzos, o tikro išgyvenimo.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-17 19:13:57
...jau bandoma trumpiau, ryškiau.
(...kaMbarys;šIrdy;) ...jaunatviškas blaškymasis...per kurį praėjome...
banalus jausmo traktavimas, bet ieškai, o tai turės duoti gerų rezultatų.