Nors gąsdina ir audros, ir perkūnai,
Tu išdidi, nuo jų nesislapstai.
Tik kartais liūdesys užklumpa... Būna,
Kad lig viršūnės ropščiasi antai.
Svyruoji užsimetus žalią skarą,
Nuskrieja greit pavasaris laukais.
Už ką tave šiaurys atšvilpęs bara,
Neklausdamas: „O kaipgi tu laikais?“
Nepastebi, kaip vasara nubėga
Ir šalnos kandžioja žalias šakas.
O kai žiema padovanoja sniego,
Tau grožio gali pavydėt bet kas.
Mojuoji paukščiui, kai žvelgi į dangų,
Šnabždi jam tyliai: „Jau grįžai... Grįžai...“
O kartais keistas nerimas aplanko,
Kai krinta žemėn saulė, jos lašai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-05-20 16:56:44
Vaje vaje, koks grožis... Nuostabiai švelnus ir mielas kūrinys. :)
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-11 23:54:03
Mielas...viską pamatai,viską pajauti ir nulinguoja širdimi pušelės ištvermė :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-11 22:33:10
Tyliu liūdesiu dvelkiantis, lyg Eglė užkapoto Žilvino ir medžiais paverstų vaikų. Skaitus ilgesys.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-05-11 20:55:12
lyriškai
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-11 19:33:15
gražiai susiskaito
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-05-11 16:30:21
Neblogai
Anonimas
Sukurta: 2009-05-11 15:36:26
...puikiai...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-05-11 15:09:11
oi, Svyruokle, kaip jausmingai... puikios eilės ;) pušelėje ir savęs dalelę radau...