Nors gąsdina ir audros, ir perkūnai,
Tu išdidi, nuo jų nesislapstai.
Tik kartais liūdesys užklumpa... Būna,
Kad lig viršūnės ropščiasi antai.

Svyruoji užsimetus žalią skarą,
Nuskrieja greit pavasaris laukais.
Už ką tave šiaurys atšvilpęs bara,
Neklausdamas: „O kaipgi tu laikais?“

Nepastebi, kaip vasara nubėga
Ir šalnos kandžioja žalias šakas.
O kai žiema padovanoja sniego,
Tau grožio gali pavydėt bet kas.

Mojuoji paukščiui, kai žvelgi į dangų,
Šnabždi jam tyliai: „Jau grįžai... Grįžai...“
O kartais keistas nerimas aplanko,
Kai krinta žemėn saulė, jos lašai.