Aš godi, man tavęs reik lig soties,
Net jei nėra tavęs ir nebuvo gal...
Vakarais po šermukšniais geriu
Tavo tuštumą iš molio šukių.
Laumių čiūčiuotas, paliktas – toks buvai.
Žmonės, vėjas kalbėjo, apkalbėjo.
Degintų plytų spalvos vakarą
Iš niekur per lauką rūku atėjęs,
Sėdai ant mano slenksčio
Kirvarpoms šnibždantis,
Kad negerai, kad net šunes neloja.
Sakei, kad radai, niekada neišeisi,
Net jei man tavęs ir nereikia.
Maldei mano skaudantį troškulį
Ir mainiau aš kasnakt save į tave.
Praradau. Tuštuma. Nereikėjo...
Žole baigia užaugt mano pėdos ant tako jau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-11 22:18:16
Ir kaip Tave tokios nemylėt, pilnas šviesaus ilgesio amžinam sielos klajokliui. Alsuojantis moteriška pilnatve, sielos alpulio rūkas...Jaudinančios eilutės. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-11 17:47:05
...palengva, tarsu rūke bundanti atmintis...labai gražios metaforos. Skaudantis...Palietė...
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-05-11 16:39:09
Atsiprašau:neblogas
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-05-11 16:38:55
nebliogas
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-05-11 16:24:49
Tokia jau ta gyvenimo realybė.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-05-11 15:28:07
Iškalbingas, realistiškas - gražu.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-11 14:50:07
irgi toks su praradimais susietas kalbėjimas...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-05-11 10:40:47
švelnumas ;)
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-05-11 10:38:08
Ir mainiau aš kasnakt save į tave.
...gražiai :)