Aš godi, man tavęs reik lig soties,
Net jei nėra tavęs ir nebuvo gal...
Vakarais po šermukšniais geriu
Tavo tuštumą iš molio šukių.
Laumių čiūčiuotas, paliktas – toks buvai.
Žmonės, vėjas kalbėjo, apkalbėjo.
Degintų plytų spalvos vakarą
Iš niekur per lauką rūku atėjęs,
Sėdai ant mano slenksčio
Kirvarpoms šnibždantis,
Kad negerai, kad net šunes neloja.
Sakei, kad radai, niekada neišeisi,
Net jei man tavęs ir nereikia.
Maldei mano skaudantį troškulį
Ir mainiau aš kasnakt save į tave.
Praradau. Tuštuma. Nereikėjo...
Žole baigia užaugt mano pėdos ant tako jau.