Žalioj erdvėj, šalia
bažnyčios bokštų,
Pasklis mėnulio kvapas ir garsai.
Rasas nuo žemės kantriai išbučiuosi,
Sakysi:
Mylima, aš laukiau to ilgai.
Bet aš ne ta –
Mane prisijaukinti reikia
Taip, kaip kadais darei tai medumi.
Arbatos likučius į kišenes vėl įsidėsi,
Pamažu atverdamas
Tas girgždančias duris.
Aš – Tavo galia,
Bet Tu – mano silpnybė, –
Kartosi pakuždom
Prie kalbančių rugių.
Pamiršęs savo vardą,
O manąjį ištrynęs,
Mėnulio akmenuką nešiosi po lietum.