Santrauka:
tada nesupratom...
Tarp praeities lig netekties
pirmieji mūsų žingsniai vaikšto.
Atsimeni, kai mudu mėnesienoj
į ošiančią pušies viršūnę
svajonių debesį įkelt norėjom.
Kad taip kasnakt, pravėrus langą,
iš jo aidu girdėčiau sklindant tavo balsą.
Tik mes tada dar nesupratom,
kad meilė amžina visad lieka praeity...
Ir vėl pavasaris žiūrės į mus.
Žydės vėl gėlės ir šakosis svėrės.
Jei kada išeisi, tik užtrenk duris
ir meilės raktą meski į bedugnę,
kad niekas jo daugiau nebesurastų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-05-08 21:24:49
Gediminas parašė tai, ką norėjau parašyti. Tai dar galiu pridėti, kad gražus, patiko ,,svajonių debesis"...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-08 15:02:33
Lengva, skaidru. Dėkoju.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-08 13:29:38
Čia praeitis tokia gyva, kodėl ji lieka praeityje, jeigu ji gyva, ji su Jumis Ir Jumyse. Ne patys žodžiai, o tai, kas Jumyse taip tikra. Jūsų vidinė dabartis. Kam išmesti ir užtrenkti jei tai brangiausia?... Net ir netektis neištrins, juk Jūs parašėte, mes perskaitėme, mūsų laikinoje atmintyje pasilieka Jūsų gyvasjausmas. Gal ir nusišnekėjau, bet aš nuoširdžiai. Kančia irgi vertybė. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-08 13:24:57
...gražiai suvertos vėriniu ilgesingos mintys...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-08 12:44:45
...labai labai labai...nuostabus...
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-05-08 10:44:45
Bet gal geriau, kai lieka tai kas tikra, nors ir skauda ilgai, nei nelieka nieko:)
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-08 10:32:25
Kad ir kaip negaila, bet vis tiek viskas palieka praeityje...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-08 10:28:02
ilgesingas.