Tarp praeities lig netekties
pirmieji mūsų žingsniai vaikšto.
Atsimeni, kai mudu mėnesienoj
į ošiančią pušies viršūnę
svajonių debesį įkelt norėjom.

Kad taip kasnakt, pravėrus langą,
iš jo aidu girdėčiau sklindant tavo balsą.
Tik mes tada dar nesupratom,
kad meilė amžina visad lieka praeity...

Ir vėl pavasaris žiūrės į mus.
Žydės vėl gėlės ir šakosis svėrės.
Jei kada išeisi, tik užtrenk duris
ir meilės raktą meski į bedugnę,
kad niekas jo daugiau nebesurastų.