Santrauka:
Ji nebevaikšto žeme, nebelaiko už rankos, nepaglosto galvos... Bet visada - su manimi.
Pirštuos spaudžiu pasagėlę –
žaislą laimės ir būties –
man prišauk senolės vėlę –
išsiverksiu ant peties...
Glostys galvą man senolė
pirštais rūko ir rasos,
kol dangus raudonu moliu
saulės gijose liepsnos...
Užu svirno saulė leidžias,
užu svirno mėnuo kils.
Sidabru bala sueižės,
kai diena naktim pavirs...
Pirštuos spaudžiu pasagėlę –
žaislą laimės ir būties.
Nebūty nuvytę gėlės
esatim skaudžia žydės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2009-05-07 23:21:35
nuoširdus eilius su tautiniais motyvais.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-05-07 22:43:46
lengvas, aiškus- žodžiai iš širdies
Anonimas
Sukurta: 2009-05-07 20:15:14
Įdomu. Man patiko pasagėlės motyvas. Ačiū
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2009-05-07 18:50:48
lyriškai geras...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-07 17:44:11
Sklandus, jausmingas, jautrus, sklandi eilėdara. Senolė tokia tolima iš tolimos jaunystės, šviesus jos paveikslas išlikęs. Ačiū
Anonimas
Sukurta: 2009-05-07 17:32:06
...jautru ir miela...
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-05-07 13:28:59
Patiko...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-05-07 13:02:13
Pritariu Ramunei :)
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-07 11:19:21
Oi gražiai dainingas artumas...nuostabiai nuskambėjęs :)
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-05-07 11:17:03
Mano širdžiai artimos beveik visos Jūsų eilės:) šios- ne išimtis.Randu čia tiek daug gylio, ramybės ir grožio.Ačiū.