Santrauka:
Tik neveiksmingoje vienatvėje galimas atviras bendravimas su savimi, aiškios emocijos, mintys. (Gal ir kvailas atradimas, tačiau, tuo tikiu). Todėl ir pamėginau aprašyti prozos pavidalu, kurio niekada nemėginau. Taigi savotiškas eksperimentas.
Vėl traukinyje. Nors aplink ir begalė bendrakeleivių – viena. Pro langus matau pavasarį. Šiandien – tikras pavasaris, mat prasiveržusios žalumos nebeįmanoma nepastebėti, ir nesvarbu, kaip jautiesi pats: viduje gali tvyroti šaltas speigas, siela miegoti vis dar giliu žiemos miegu – to spalvinio proveržio nepajusti nebegali. Jis tiesiog čia. Laukai (ko gero jau kalasi daigai) tokia šviežuma alsuoja, o juose besiblaškantys krūmuokšniai taip energingai stengiasi sprogti, kad ši jėga, besiveržianti net ir pro vagono sienas, neišvengiamai ima tekėti gyslomis. Ir kvapas. Kvepia taip šviežiai – tokia šviežuma tik pavasaris ir tegali kvepėti.
Žiūriu pro langą ir galvoju: na taip, pavasaris. Klausiu savęs ir negaliu savo klausimo įvardinti tiksliai:
vėl ilgesys ir priekaištai sau? Kvaila ir savanaudė esu? Panašaus pobūdžio klausimai gali pribaigti. Nemėgstu jų, tačiau ir vėl klausiu. Dieve, esu išprotėjusi ar normali? Šis klausimas palengva jau tapo jausmu, kurio jokiomis pastangomis negaliu atsikratyti. Jis tūno taip giliai, kad net nereikia jo puoselėti. Neturiu ir galimybių tam amžinai nemažu pagreičiu beskriejančiame rate. Juk ir stabtelti nėra kada, net miegant. O greičiausiai viskas būtų kitaip, jei sugebėčiau tegul ir trumpam sustoti, pasikalbėti su savimi. Gal viskas pasidarytų daug aiškiau ir nebereikėtų kentėti?
Tikiu, kad pokalbiai su savimi padeda susitelkti, išlaikyti pusiausvyrą, žengti žingsnius, kurie neskaudintų prigimties. Deja, deja. Ratas ratu.
– Aš esu aš?
– Kas?
– Laisva – ne laisva?
– Mylima – pamiršta?
– Kartu ar viena?
– Kam ir kodėl?
Neaprėpiamai besitęsianti žaluma. Saulė šviečia. Nenusakomas tolis šito pavasario. Galiu melstis – darau tai dažnai ir mielai. Įsimylėjau vienatvę. Tik, tik... kodėl ji taip skauda?
Bijausi skausmo, tokio skausmo. Geriau jau numirti, nei jį kęsti.
Kartais (labai dažnai) noriu padovanoti tau paprastą bučinį – laimingo, susitaikymu tapusio gyvenimo išraišką. Kartais noriu ištirpti ore, gėle pavirsti ir tikrai nenoriu, kad jei atsitiktų taip, jog manęs nebeliktų – tu pamirštumei mane.
Kartais (labai dažnai) mintyse atsisveikinu su tavimi, bet visada noriu sugrįžti dar kartą, kad vėl ir vėl pajautusi galėčiau pabėgti, išnykti.
Buvimas su tavimi, tiksliau – bendravimas su tavimi toks nekasdieniškas, toks išskirtinis tikromis emocijomis, slėpiniais ar asmenybės išraiškos forma – išmokė daug. Gal net neišmokė, tačiau privertė perleisti per savo vidines gelmes, išfiltruoti ir pasverti vertybes, prasmes – tarytum akis dengusią uždangą nuplėšė. Nesakau, kad gyvenime nieko nesuprantu, nieko nemačiau, nepatyriau ar nemėginau suvokti, tačiau šitas artumas ir jo pasekmėje skausmingi džiaugsmingi išgyvenimai priverčia į daug ką pažvelgti kitaip. Palengva atrandu netgi atsakymus į tam tikrus egzistencijai tiesiog labai svarbius klausimus. Žinoma, nesakau, kad jie tinka kiekvienam žmogui, tačiau neabejoju, jog yra dar tokių arba labai panašių į mane. Vadinasi, mano mintys, mano patirtys, mano atsakymai gali būti kažkam ir naudingi.
Taigi supratau, kad pabūti arba būti vienam nėra jau tokia blogybė. Buvimas vienam net nieko neveikiant: neskaitant ar neužsiimant jokiais kitais įprastais dalykais puikiai pakeliamas, netgi pravartus dvasiniam susibalansavimui.
Priverstinės vienatvės valandos suteikia galimybę praregėti, pamatyti dalykus, tarkim, esančius viešbučio kambaryje, o tai – aiškus, tiesus ėjimas pasaulin, per kurį gali žengti žingsnelį ir į save. Pagal tai, kokia sienų spalva, užuolaidų drapiruotė, koks paveikslas, gal būt kryželis, kabantis virš durų, susimąstai apie šeimininką, įvertini jo pasaulį, netgi sukuri jo gyvenimo istoriją. Tų, tegul daugumai ir nepastebimų pastebėjimų dėka gali numatyti, kas tavęs laukia vakarienės ar pusryčių salėje: valgis, žmonės, kokia servietėlė nusišluostyti lūpoms.
Įvertinus visa tai, be abejo, nori paklausti: o kaip daryčiau aš? Kodėl pakeisčiau tą ar kitą, atrodo, labai nereikšmingą detalę?
Tai gali trukti net kelias valandas, kurių metu turi galimybę stabtelti ir padėlioti savąją mozaiką, pastebėti pavasarį už lango. Ne, nepastebėti – pajusti jį, kaip ir pajusti save.
radaa
2009-05-06 13:43:48
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-11-07 19:10:17
Kaip jau esu sakiusi - įdomių minčių turite ir sugebate jas reikšti. Tačiau man susidarė įspūdis, kad per daug viskas sukratyta į krūvą. Suprantu, kad jausmai dažnai būna chaotiški ir, jei užgula, neretai sugula visi kartu. Nepaisant to, pateikdama juo skaitytojui, stengčiausi išgryninti, nesuberti visko iš eilės: vienoje eilutėje vienatvė, kitoje skausmas, o trečioje jau svajojama apie bučinį. Norisi, kad būtų pagrindimas, eiga, transformacija - kad tai kažką duotų skaitytojui. Tuo ir skiriasi rašytas žodis nuo pašnekesio. Minčių ir gilių išgyvenimų turime visi, tačiau juos užrašyti geba ne kiekvienas.
Skaitydama niekaip negalėjau iš galvos išmesti šiandieninio pašnekesio su drauge. Diskutavome, kas yra gera kūryba, kuo lietuvių autoriai skiriasi nuo pasaulyje žinomų rašytojų, kokios to priažastys. Jokių išvadų nepriėjome, bet pritarėm viena kitai, kad dauguma lietuvių rašo taip, kad skaitytojas pajunta: "taip išgyveno JIS." Tai nereikšia, kad autoriaus mintys blogos, ir tai nereiškia, kad skaitytojui jos nerūpi. Bet galbūt jos turėtų būti pateiktos kitaip. Kūrinius be siužeto, be veiksmo, be įtampos sunku skaityti, todėl jos ir lieka penas mažumai. O juk tą patį skaitytojui galima pateikti per įdomius veikėjus, per sudėtingą veiksmą - tada jos nejučia sugula į skaitytojo sielą.
Nerašyčiau viso to, jei žinočiau, kad autorė pasitenkina tokiais minčių etiudais ir nesiekia nieko daugiau. Bet žinau, kad yra ne taip.
Vartotojas (-a): Anastazija
Sukurta: 2009-05-23 21:21:21
"Įsimylėjau vienatvę. Tik, tik... kodėl ji taip skauda?" - nešuosi į auksinių minčių lobyną :)
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-17 19:14:50
Apsilankiau tavo vienatvėje-smagios mintys...ir teisingos.Sakyčiau:pavykęs tavo eksperimentas.Su pavasariu :)
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2009-05-08 22:34:49
"pajusti jį, pajusti save." - ačiū už šį priminimą...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-07 08:17:43
savirefleksija yra gerai, nes pažinęs save kitus lengviau pažinsi...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-05-06 21:55:23
Tikrumas. Meditacija. Paieška.
Lai tai būna kūrinys Nr.1.
O rytoj lauksime kito.
Skaitysime sau ir apie save.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-05-06 18:41:46
Tikiu, kad pokalbiai su savimi padeda susitelkti, išlaikyti pusiausvyrą, žengti žingsnius, kurie neskaudintų prigimties. Net labai pritariu. ...kurie neskaudintų prigimties - kaip gražiai pasakyta. Kaip visada, čia taip tikra, iš širdies natūraliai plaukiančios mintys, potyriai, išmintingi vertinimai. Buvo įdomu:)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-06 18:25:16
Priverstinė vienatvė turtinga, "savaiminga" vienatvė - neįkainuojama. Minios žmogus niekada nepajus tikro grožio ir gėrio, nepatirs tikrosios palaimos ir pilnatvės, nebus pilnavertis, nes esi minios vergas, minios vienatvės nebūna, vienatvė - asmeninė ir asmens didžiulis turtas, dovanotas lemties ar Kūrėjo. Debesų vienatvė, žiedo vienatvė, rudens vienatvė...Atpirkėjo vienatvė ant kryžiaus, apleistas Tėvo... Vienatvėje pavasario kitokie kvapai ir spalvos. Giliamintis ir mąstantis tekstas. Ačiū.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-05-06 16:53:56
Verta, tikrai verta pabūti vienam, kad daug ką atrastum.
Mielai perskaičiau kūrinį. Daug pamąstymų, daug stabtelėjimų ir... gaivaus pavasario žavesio:)
Vartotojas (-a): CureLT
Sukurta: 2009-05-06 16:45:18
Vau. Vienas įdomesnių skaitytų kūrinių po sugrįžimo į eKūrybą.
Pasijutau, tarsi sėdėčiau geram minispektaklyje. Geras įvadas, su trupučiu ilgesio ir jausmo, gera monologo pradžia ir labai išraiškingai sudėliotos mintys pabaigoje. Net pakvipo pavasariu, vienatve bei dideliu noru pajusti, suvokti save.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-06 14:21:19
...savęs suvokimo paieškos...kito pasaulio atradimas vienatvėje. Skaudu ir gera, liūdna ir džiugu...
baltjuodis egzistavimas. Susimąstymo idilė - kelias į save...ir kitus. Brandus kūrinys.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-06 14:18:10
...labai įdomūs pamąstymai ...ištisi filosifiniai traktatai gali iš jų išplaukti...ir POEZIJA...ačiū...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-06 13:48:58
Dėkui :)