Vėl traukinyje. Nors aplink ir begalė bendrakeleivių – viena. Pro langus matau pavasarį. Šiandien – tikras pavasaris, mat prasiveržusios žalumos nebeįmanoma nepastebėti, ir nesvarbu, kaip jautiesi pats: viduje gali tvyroti šaltas speigas, siela miegoti vis dar giliu žiemos miegu – to spalvinio proveržio nepajusti nebegali. Jis tiesiog čia. Laukai (ko gero jau kalasi daigai) tokia šviežuma alsuoja, o juose besiblaškantys krūmuokšniai taip energingai stengiasi sprogti, kad ši jėga, besiveržianti net ir pro vagono sienas, neišvengiamai ima tekėti gyslomis. Ir kvapas. Kvepia taip šviežiai – tokia šviežuma tik pavasaris ir tegali kvepėti.

Žiūriu  pro langą ir galvoju: na taip, pavasaris. Klausiu savęs ir negaliu savo klausimo įvardinti tiksliai:
vėl ilgesys ir priekaištai sau? Kvaila ir savanaudė esu? Panašaus pobūdžio klausimai gali pribaigti. Nemėgstu jų, tačiau ir vėl klausiu. Dieve, esu išprotėjusi ar normali? Šis klausimas palengva jau tapo jausmu, kurio jokiomis pastangomis negaliu atsikratyti. Jis tūno taip giliai, kad net nereikia jo puoselėti.  Neturiu ir galimybių tam amžinai nemažu pagreičiu beskriejančiame rate. Juk ir stabtelti nėra kada, net miegant. O greičiausiai viskas būtų kitaip, jei sugebėčiau tegul ir trumpam sustoti, pasikalbėti su savimi. Gal viskas pasidarytų daug aiškiau ir nebereikėtų kentėti?
Tikiu, kad pokalbiai su savimi padeda susitelkti, išlaikyti pusiausvyrą, žengti žingsnius, kurie neskaudintų prigimties. Deja, deja. Ratas ratu.

– Aš esu aš?
– Kas?
– Laisva – ne laisva?
– Mylima – pamiršta?
– Kartu ar viena?
– Kam ir kodėl?

Neaprėpiamai besitęsianti žaluma. Saulė šviečia. Nenusakomas tolis šito pavasario. Galiu melstis – darau tai dažnai ir mielai. Įsimylėjau vienatvę. Tik, tik... kodėl ji taip skauda?

Bijausi skausmo, tokio skausmo. Geriau jau numirti, nei jį kęsti.
Kartais (labai dažnai) noriu padovanoti tau paprastą bučinį – laimingo, susitaikymu tapusio gyvenimo išraišką. Kartais noriu ištirpti ore, gėle pavirsti ir tikrai nenoriu, kad jei atsitiktų taip, jog manęs nebeliktų – tu pamirštumei mane.
Kartais (labai dažnai) mintyse atsisveikinu su tavimi, bet visada noriu sugrįžti dar kartą, kad vėl ir vėl pajautusi galėčiau pabėgti, išnykti.

Buvimas  su tavimi, tiksliau – bendravimas su tavimi toks nekasdieniškas, toks išskirtinis tikromis emocijomis, slėpiniais ar asmenybės išraiškos forma – išmokė daug. Gal net neišmokė, tačiau privertė perleisti per savo vidines gelmes, išfiltruoti ir pasverti vertybes, prasmes – tarytum akis dengusią uždangą nuplėšė. Nesakau, kad gyvenime nieko nesuprantu, nieko nemačiau, nepatyriau ar nemėginau suvokti, tačiau šitas artumas ir jo pasekmėje skausmingi džiaugsmingi išgyvenimai priverčia į daug ką pažvelgti kitaip. Palengva atrandu netgi atsakymus į tam tikrus egzistencijai tiesiog labai svarbius klausimus. Žinoma, nesakau, kad jie tinka kiekvienam žmogui, tačiau neabejoju, jog yra dar tokių arba labai panašių į mane. Vadinasi, mano mintys, mano patirtys, mano atsakymai gali būti kažkam ir naudingi.

Taigi supratau, kad pabūti arba būti vienam nėra jau tokia blogybė. Buvimas vienam net nieko neveikiant: neskaitant ar neužsiimant jokiais kitais įprastais dalykais puikiai pakeliamas, netgi pravartus dvasiniam susibalansavimui.

Priverstinės vienatvės valandos suteikia galimybę praregėti, pamatyti dalykus, tarkim, esančius viešbučio kambaryje, o tai – aiškus, tiesus ėjimas pasaulin, per kurį gali žengti žingsnelį ir į save. Pagal tai, kokia sienų spalva, užuolaidų drapiruotė, koks paveikslas, gal būt kryželis, kabantis virš durų, susimąstai apie šeimininką, įvertini jo pasaulį, netgi sukuri jo gyvenimo istoriją. Tų, tegul daugumai ir nepastebimų pastebėjimų dėka gali numatyti, kas tavęs laukia vakarienės ar pusryčių salėje: valgis, žmonės, kokia servietėlė nusišluostyti lūpoms.

Įvertinus visa tai, be abejo, nori paklausti: o kaip daryčiau aš? Kodėl pakeisčiau tą ar kitą, atrodo, labai nereikšmingą detalę?
Tai gali trukti net kelias valandas, kurių metu turi galimybę stabtelti ir padėlioti savąją mozaiką, pastebėti pavasarį už lango. Ne, nepastebėti – pajusti jį, kaip ir pajusti save.