Pienių žibintų šviesoj,
Žėrintys nuo jų aukso dulkių,
Gėrėme vyną žalią rasos
Vienas nuo kito lūpų.
Godus ir lėtas skubėjimas,
Kai pinas žodžiai ir kūnai
Ant gyvo žolės aksomo
Jonvabaliais nusagstyto...
Nuodėmes užkalbėję,
Paslėgę po lauko akmeniu,
Rinksim žiedus klevo
Į ilgesį mūsų sukritusius.
Ne man išlyt tavo liūdesį.
Lino drobėse išbalint kartėlį.
Ne man tavęs laukti vieškelio dulkėse.
Man- nebijot prisiminti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-05-05 17:02:48
Kai kur įmantraujama, bet greičiausiai taip ieškoma kelio.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-05 16:19:00
Maloniai nuvilnijo,puiku :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-05 13:40:54
Ach, akimirkos trapumas ir jos belaikiškumas. Žavingas. Ačiū.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-05 13:32:04
...švelniai vilnijantis...gražu...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-05 11:26:17
Kai kurios frazės nelietuviškai skamba. Bet aptikau ir įstabių, sklandžiai įplaukusių puošmenų.
Vartotojas (-a): išsišiepėlė
Sukurta: 2009-05-05 11:05:16
šis liūdesys toks gražus, toks gražus...