Santrauka:
kartais būna...
Kai užgriūna nelauktai tyla sunki, –
prie žemės prislegia mintis ir sielą.
Lieki tu vienas – tyrlaukių medelis,
ir priešas, ir kovotojas maištingas –
vienas...
Išėjau iš namų,
klydinėjau aplinkui.
Gamtos prieglobsty gimsta eilės, bet...
niekam jų nereikia.
O visgi grįždama
prie ežero sustosiu vėlei.
Blankią šypseną vandens lelijoms siųsiu
ir eilėraštį vienatvei skaitysiu siela...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-05 13:31:14
Aš ir vienatvė, dar ežeras ir eilės - tiek daug, turtinga vienatvė. Patiko"tyrlaukių medelis"Ačiū.
Vartotojas (-a): Mlle Rien
Sukurta: 2009-05-05 11:42:33
išties daug vienišumo.. labai artimas man šis kūrinys, kartais jaučiuosi lygiai taip pat. Už tai ir patiko;)
Anonimas
Sukurta: 2009-05-05 11:25:37
gražu...poetiška
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-05 10:40:40
...skausmingai gražu...švelniai vilnija kūrinys per širdį...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-05 10:27:11
Daug vienišumo juntama.