Žinojau, kad esi teisi,
Kai kryžiai kryžkeles žymėjo.
Kai buvo žiauberė skalsi –
Erškėčiai purpuru žydėjo...
Drebėti teko naktimis.
Tu pažinojai alkio skonį
Ir geluonį su šaknimis
Iš praeities skaudžios išrovei.
Bebraidžiojant visus purvus,
Meldeis, tikėjai ateitim.
Lyg perlai prakaitas sūrus
Pražydo laisve ir viltim.
O kokią ateitį regi?
Kokioj tu kryžkelėj sustojai?
Jau diriguoja tam kely,
Ne kryžiai, o pilių valdovai.
Neteis nieks motinų už tai,
Ko nesuspėjo išsakyti,
Jei joms panoro nusilenkt
Tylos minutei medžio kryžiai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-04 18:54:49
Nusilenkiu šiuo atveju ir aš...gražus kūrinys,jautriai šiltas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-05-03 23:02:39
Visa gyvenimo istorija sudėta į šiuos kelis posmus. Siūlyčiau tik pagalvoti apie kryžius kryžkelėse - ar neišeina be pasikartojimo? Na, ir žodis kabutėse nelabai puošia, eilėraščiui suteikia tokio nerimtumo, kuris čia nedera. Gal geriau kursyvu parašyti?
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-03 11:39:40
Labai artimas, tarsi apie mano mamą. Dvelkiantis ramuma ir motinos išmintimi. Ačiu.
Mamos, būkite laimingos, apsuptos vaikų rūpesčiu, ilgų Jums ir saulėtų metų.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-03 10:23:53
O kokią ateitį regi?
Kokioj tu kryžkelėj sustojai?
Jau „diriguoja“ tam kely,
Ne kryžiai, o pilių valdovai.
...didingoj meilėje plaukia Motinos skausmas...išklausyk, dangau, Jos maldos...