Žinojau, kad esi teisi,
Kai kryžiai kryžkeles žymėjo.
Kai buvo žiauberė skalsi –
Erškėčiai purpuru žydėjo...

Drebėti teko naktimis.
Tu pažinojai alkio skonį
Ir geluonį su šaknimis
Iš praeities skaudžios išrovei.

Bebraidžiojant visus purvus,
Meldeis, tikėjai ateitim.
Lyg perlai prakaitas sūrus
Pražydo laisve ir viltim.

O kokią ateitį regi?
Kokioj tu kryžkelėj sustojai?
Jau diriguoja tam kely,
Ne kryžiai, o pilių valdovai.

Neteis nieks motinų už tai,
Ko nesuspėjo išsakyti,
Jei joms panoro nusilenkt  
Tylos minutei medžio kryžiai.