Aš sėdėjau tarp kalno ir upės
Be vaikiškos baimės, be abejonių,
Tylutėliai kalbėdama su Aukščiausiuoju.

Jis praėjo kiaurai sienas žmogiškumo,
Ir viskas stojo į vietas savas –
Vanduo, ramybė, supratimas.

Tačiau vos po sekundės trejybė virto dulkėm smėlio.

Ieškojau medžiuose ir žieduose gėlių.
Upių krantuose ir bičių namuose –
Ramybės, tuštumos sklidini buvo visi orai.

„Kas tu?“ – tyli mintis išsiskleidė dangaus aukštybių link,
Tačiau tik vėjas tenugirdo šį keleivį,
Nuramintą sudrumstoj tyloj.