Santrauka:
Iš ciklo "Vienišiaus pasija"
5
kai mano vargšą kūną sudoroja sliekas
pėdas nuplauna geliantis sunkus dangus
visatų visumai esu bevertis niekas
vien sau buvau paguodžiamai brangus
nemeluodamas sakyčiau kad didingas
labai į Visagalio Sūnų panašus
bet visada kažko mirtingam stinga
todėl renku nerimo pilnus tylos lašus
kaip kūdikį švelniai tyla suvysto širdį
prie smilkinių priglunda kaip mamos ranka
Charonas įsodina į kiaurą valtį viltį
mane palieka čia šiame kančios krante
gudrus Charonas jis žino ką plukdyti
kas neropoja kas išmokytas skraidyti
Ražas
2009-05-01 12:42:13
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-05-01 21:04:47
Eilėrašty nepatiko, kad rimavimas yra ganėtinai silpnas ir paprastas - mokiklinuko lygio. Įdėja - nebloga, bet ir čia trūksta originalumo ir subtilesnės kalbos.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-05-01 17:27:31
...didingai elegiškai skambantis kūrinys...labai patiko paskutinės dvi eilutės, jos tarsi apvainikuoja pagrindinę poetinę mintį...
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-05-01 16:45:03
Tikrai įdomus siužetas. Sutinku su paguodos giesme.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2009-05-01 14:48:03
Patiko kūrinio idėja. O raiškoje - labiausiai - "gudrus Charonas jis žino ką plukdyti
kas neropoja kas išmokytas skraidyti: :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-01 13:18:58
Pasakojamasis poezijos kūrinys be ypatingų įvaizdžių. Siužetas įdomus, viliojantis, paprastas. Kūrinio visuma - ne be trūkumų. Gal priešpaskutinėj eilutėj tuoj po Charono atsisakyčiau JIS.