5

kai mano vargšą kūną sudoroja sliekas
pėdas nuplauna geliantis sunkus dangus
visatų visumai esu bevertis niekas
vien sau buvau paguodžiamai brangus

nemeluodamas sakyčiau kad didingas
labai į Visagalio Sūnų panašus
bet visada kažko mirtingam stinga
todėl renku nerimo pilnus tylos lašus

kaip kūdikį švelniai tyla suvysto širdį
prie smilkinių priglunda kaip mamos ranka
Charonas įsodina į kiaurą valtį viltį
mane palieka čia šiame kančios krante

gudrus Charonas jis žino ką plukdyti
kas neropoja kas išmokytas skraidyti