Atvertos durys, atviri langai,
Plaukai – alyvų kvapo prisižėrė,
O Tu manęs seniausiai nelankai,
Lyg tuščią taurę nusviedei išgėręs.
Ne man dabar šypsaisi – jau kitai.
Ne man jau dovanoji žodį meilų.
Akis tik nudelbi žemyn kaltai,
Lyg būtų prarastos jaunystės gaila.
Pavasaris toks jaunas kaip kadais.
Alyvos kvepia kaip kadais kvepėjo.
Tik meilę mes vadinam jau kitais vardais,
Nes tos – pirmosios saugot nemokėjom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-05-02 22:02:51
Retai labai kas išsaugo tą pirmąją...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-30 22:39:57
Pirmoji nepakartojamoji ir neišblėstanti. Graudus, sklidinas šviesaus liūdesio.
Paliūdėsiu kartu. Ačiū.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-30 21:57:55
Oi eglele šauniai tu čia...mums,vienišėms toks artimas :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-30 21:30:24
...kodėl visada neišsaugojam? ...toks artimas...labai labai gražus...
Anonimas
Sukurta: 2009-04-30 21:24:58
...nuoširdus ir toks tikras...deja, juoda ir balta dažnai kartu keliauja.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-30 21:23:08
Ir kodėl pirmosios meilės taip baigiasi? Šios eilės man priminė manąją... Švelniai ir liūdnai. Patiko.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-04-30 21:14:35
hm...tikrai saugot nemokėjom gal.
Menine prasme tai Eglutė sugeba ir geriau nei šis eiliukas.