Santrauka:
Dažnai, kada sukuriu kokį nors kūrinį, jis man tebūna tik naujas įrašas, toks kaip visi kiti, bet šis man labai artimas ir pabudina giliai snaudžiančius jausmus.
Kai saulė plytą pabučiuos,
Būsiu aš savuos namuos,
Tave į glėbį glausiu,
Plaukus lino šukuosiu.
Kai saulė skęs ten, vakaruos,
Manęs ji jau nebemyluos,
Glėby oras šals
Ir skausmas vinį kals.
Rytai nušvis skaisčia spalva
Ir ras mane po samana.
Tada priglusi prie manęs,
Išliesim ilgesį mes į marias.
Ateis žiema, ir debesis
Užklos tavas blizgias akis.
Aš skausmo vinį kalsiu
Ir lino sruogą myluosiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyla pajūry
Sukurta: 2009-04-30 19:56:07
Ačiū už įvertinimą.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-30 19:50:24
Atradau pavykusių eilučių. Kitų ritmika šiek tiek pakibusi. O šiaip - gyvas, smagus kūrinys su liūdesio šešėliais. Įtikino.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-30 19:11:08
patiko, puikus eilėraštis. sveikinu