I skyrius


  Erelis suklykė kalnų papėdėje. Sunerimusi ji pakėlė galvą ir sušnibždėjo pati sau:
  - Jau temsta.
  Ir nuskubėjo į medicine trobą, prie kurios šalia gulėjo nuvargęs šuo. Pamatęs merginą šuo lėtai atsistojo, pasipurtė ir tingiai nusižiovavo. Mergina pačiupo šunį ir greitai įnešė į trobą. Patupdžiusi šunį ant aslos greitai užtrenkė duris ir užrėmė jas storu rąstu, kuris visuomet stovėdavo paruoštas naudojimui.
  Lauke pasigirdo keisti garsai. Tai buvo pulko erelių ir dar kažko neapžįstamo garsai. Mergina, augusi gamtoje, tarp laukinių gyvūnų pažinojo visus laukinius garsus. Tačiau šis garsas jai buvo visai nepažįstamas ir kraupus, todėl ji dar labiau sunerimo. Mergina lėtai prislinko prie mažyčio langelio ir jau ketino žvilgtelėti pro jį, bet nespėjo.
  - Mora, nereikia! Kol kas jie dar nežino, kad tu čia. Tačiau tų nelemtų padarų akys itin pastabios, - staiga prašneko šuo. - Palauk. ištverk dar tris mėnesius, tada tau nebereikės slapstytis ir bėgioti nuo to prakeiktojo mago Asun.
  - Žinau, bet tu man tai žadi jau kelis metus, - atsiduso Anu.
  Ir mergina vis dėlto pažvelgė pro langą. Pamačiusi, kas dedasi kieme, nustėro iš baimės. Nuo juodų kaip derva sparnų buvo dar tamsiau, nei pačią tamsiausią naktį. Atrodė, kad tie padarai buvo nužengę iš pačio pragaro- tokie juodi buvo.
  Anu apsidairė. Jos akys užkliuvo už vieno iš tų gyvių, tik truputėlį mažesnio už kitus. Jis taip pat atsisuko į ją ir pridėjo nagą prie tos vietos, kur turėtų būti to padaro lūpos. Negi tarp tų padarų gali būti vienas išdavikas?.. Negi ji gali būti išgelbėta?.. Ak, kad tai būtų tiesa! Dabar jai atsirado šansas pabėgti! Tačiau jos mintis nutraukė prikimęs šuns balsas:
  - Neapsigauk, Anu. Jie nori tave suklaidinti. Dabar jau visas būrys žino, kad tu esi šioje mažytėje trobelėje. Dabar yra tik viena galimybė išsigelbėti. Klausyk, kai aš išeisiu į lauką, kuo greičiau bėk pro tas duris, - gyvūnas prarodė snukiu į miniatiūrines užpakalines duris. Nelauk manęs. Tikriausiai susitiksime tik pomirtiniame pasaulyje. Sėkmės tau...
  - Palauk! Aš nesutinku! Be tavęs aš niekur neisiu!!! - beviltiškai bandė priešintis mergina. - Brangusis, be tavęs men nėra gyvenimo!
  Tačiau šuo jau nebeklausė, o tik žingsnis po žingsnio artėjo prie savo mirties nuosprendžio vykdytojų. Anu, įsitikinusi, kad savo mylimojo neperkalbės tik liūdna mina nuėmė rąstą ir tyliai paguldė ant aslos, pravėrė duris. Šuo išėjo į lauką. Pradžioje jo niekas nepastebėjo, bet vėliau, kai gyvūnas pradėjo bėgti link kalnų jį pradėjo vytis piktieji padarai. Po kelių minučių nuskardėjo garsus, paskutinis šuns sulojimas.