Esu stebėtoja nakties fantasmagorijos:
Būties lauke nemokšiškos kariaunos
Tylą nušauna tam, kad joj pabūt.
Gailestingumo angelai kinko Levanto vėją –
Palieka tuščias laukas, kol prašvis.
Į paršų kaimenę pavirtusi vienatvė
Romiųjų karmas sumaniai praris...
Tik liksiu aš nepaliesta – stebėtoja
Tylos ir garso mūšio su savim.
Bet akmeninis įdago šešėlis
išburs naują poeziją ir prozą tam,
Kad nugalėčiau prarastojo rojaus mitą.
Nebuvo jo – tik tūkstantis metų vienatvės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2009-05-02 19:35:30
nelengvas. kaip ir mito nugalėjimas...
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-30 23:10:55
Pilnas aukštų materijų...šaunuolė :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-29 23:35:12
...kiekviena eilutė - filosofinės poezijos puiki žiežirba...laba stiprus kūrinys...
Anonimas
Sukurta: 2009-04-29 21:57:01
"Kad joj pabūtŲ", nes po kad bendraties negalime rašyti.
"garsio" - ar garso?
PrarAstojo.
O, paskutinė eilutė aliuzija, galbūt netyčinė, į panašiai pavadintą G. G. Markeso romaną. "Šimtas metų vienatvės".
Netikėta. Gan stipru. Taip, teisingai pastebėjo kolega, kad kiek neįprasta struktūra ir pateikimas, bet šiame kontekste ir kuriamame vaizde visai įdomiai atrodo.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-29 21:55:49
Gal geriau skambėtų: Esu nakties fantasmagorijos stebėtoja: ?
Dabar tas sakinys suskamba kažkaip nelietuviškai.
O kitą sakinį perstatyčiau:
Nušauna tylą tam, kad joje pabūtų.
Dabar eilėraštyje esantis sakinys kažin koks gremėzdiškas.
Yra ir daugiau netikslumų, neapšlifuotų sakinių. Taigi, prie kūrinio dar dirbti ir dirbti.