Esu stebėtoja nakties fantasmagorijos:
Būties lauke nemokšiškos kariaunos
Tylą nušauna tam, kad joj pabūt.
Gailestingumo angelai kinko Levanto vėją –
Palieka tuščias laukas, kol prašvis.
Į paršų kaimenę pavirtusi vienatvė
Romiųjų karmas sumaniai praris...

Tik liksiu aš nepaliesta – stebėtoja
Tylos ir garso mūšio su savim.
Bet akmeninis įdago šešėlis
išburs naują poeziją ir prozą tam,
Kad nugalėčiau prarastojo rojaus mitą.
Nebuvo jo – tik tūkstantis metų vienatvės...