Tylios upės plaukia į niekur.
Man ramu, Tu šalia ir
pavasaris...
Įsipynė į meldus pabėgę
svajonės,
Blaškos vėjy ištrūkt nebegali.
Aš einu mintimis per išblukusį ryškiai gyvenimą,
Mažo paukščio, parskridusio sunkiai iš vakar.
– Ilgas kelias prasideda ten,
kur ir baigiasi, –
Pasakai ir pasiūlai išgerti čiobrelių arbatos.
Aš verkiu. Ne lietum, ne rasa
ir ne ašarom,
O kažkuo, kas giliai iš manęs, mano skausmo pareina.
Uždaryki duris, neįleiski
paklaikusio vakaro
Ir bent vieną gyvenimą leisk
pagailėti savęs,
Pasiklydusių paupio melduos beprasmių svajonių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-28 17:16:53
Rimstantis ir kylantis bangavimas.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-04-28 13:04:20
Tikriausiai tuo, kas gautųs sumaišius liūdesį, ilgesį, kartėlį, vienišumą...
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-28 13:00:10
,,Ne lietum, ne rasa ir ne ašarom, o kažkuo, kas giliai iš manęs..." Kas giliai iš Jūsų... Dėkui.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-04-28 12:39:05
Gražu, nuoširdu, gal neberašyčiau paskutinės eilutės (išliktų intryga pamastymui)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-28 11:40:04
Sklandi eiliuota istorija su geru ritmu. Įstrigo teigiama prasme švelni poezija su jausmų proveržiu. Gal tik pabaiga silpnesnė, per daug lengvai nutekėjo viskas.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-04-28 11:18:07
Parašiau jį būdama abiturientė:) nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo...bet tai vistiek viena iš mano brangiausių eilėraščių...