Tylios upės plaukia į niekur.
Man ramu, Tu šalia ir  
pavasaris...
Įsipynė į meldus pabėgę  
svajonės,
Blaškos vėjy ištrūkt nebegali.
Aš einu mintimis per išblukusį ryškiai gyvenimą,
Mažo paukščio, parskridusio sunkiai iš vakar.
– Ilgas kelias prasideda ten,  
kur ir baigiasi, –
Pasakai ir pasiūlai išgerti čiobrelių arbatos.
Aš verkiu. Ne lietum, ne rasa  
ir ne ašarom,
O kažkuo, kas giliai iš manęs, mano skausmo pareina.
Uždaryki duris, neįleiski  
paklaikusio vakaro
Ir bent vieną gyvenimą leisk  
pagailėti savęs,
Pasiklydusių paupio melduos beprasmių svajonių.