Močiutės skrynios raštų ramybėj
Linguoja sustingę lelijos ir tulpės,
Užtvenkdamos visas pakampes namų saldumu,
Tokiu skalsiu ir nesuvaidintu kaip meilė pirma.
Aš sėdžiu tyli ir matau, kaip ant jų vakaras krenta.
Toks tirštas, vėsus, kad noris raikyt jį kaip duoną,
Sugaudant kiekvieną kvapą ir garsą rasotą.
Guldyti į skrynią lėtai tarp mergautinio kraičio,
Sugėrusio viso gyvenimo liūdesį ir atodūsius
Vien tam, kad atėjus vienatvei ir nežiniai,
Surastum tarp rankšluosčių lino ir nėrinių
Tą vieną gyvenimo vakarą
Liūdną ir gražų vienodai,
Užtvindytą sustingusių lelijų saldumo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Moralistė
Sukurta: 2009-04-27 20:03:43
Gilios, prasmingos mintys. Puiku.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-04-27 15:09:18
Paprastai, bet nuoširdžiai :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-04-27 14:47:43
Kiek daug sakralinio grožio! Ačiū!
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-27 14:15:08
Palaimos akimirka verta viso gyvenimo.
Pilnatvei atvira. Patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-27 13:48:29
Patiko toks vakaras, kurį noris raikyt kaip duoną. Ir minčių gija gražiai nuvilnijo.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-27 11:42:00
pabaiga labai žavinga. ir šiaip viskas taip nuvilnija į kraičio skrynią