Močiutės skrynios raštų ramybėj
Linguoja sustingę lelijos ir tulpės,
Užtvenkdamos visas pakampes namų saldumu,
Tokiu skalsiu ir nesuvaidintu kaip meilė pirma.
Aš sėdžiu tyli ir matau, kaip ant jų vakaras krenta.
Toks tirštas, vėsus, kad noris raikyt jį kaip duoną,
Sugaudant kiekvieną kvapą ir garsą rasotą.
Guldyti į skrynią lėtai tarp mergautinio kraičio,
Sugėrusio viso gyvenimo liūdesį ir atodūsius
Vien tam, kad atėjus vienatvei ir nežiniai,
Surastum tarp rankšluosčių lino ir nėrinių
Tą vieną gyvenimo vakarą
Liūdną ir gražų vienodai,
Užtvindytą sustingusių lelijų saldumo.