Tylintys laiškai
Aš nežinau, kodėl tyli tavo laiškai
Su tuo saldžiu nektaru,
Suneštu man po kruopelytę.
Metams bėgant apkarsta medus.
Ir aš nežinau, aš nežinau,
Ką man dabar daryti?..
Ir nelimpa jau pirštai prie tavo laiškų,
Kai drėgnu žvilgsniu juos paglostau,
Kai ilgiuosi žodžių švelnumo, tačiau...
Metams bėgant nusenka vanduo.
Ir aš nežinau, aš nežinau,
Kur man šaltinio ieškoti?..
Tu tyli. Tyli tavo laiškai.
Gal ir gerai. Jeigu prabiltų -
Meluotų.
Astra
2009-04-26 13:14:14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-25 22:04:18
Pabaiga žavi :)
Vartotojas (-a): Anastazija
Sukurta: 2009-05-23 23:39:50
Pabaiga netikėta, bet labai tinkanti.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2009-04-29 13:12:18
Mintis tokia gyvenimiška, ateinanti su patirtimi...
"aš nežinau" - gal pernelyg primygtinai kartojamas :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-27 00:16:11
Tu tyli. Tyli tavo laiškai.
Gal ir gerai. Jeigu prabiltų -
Meluotų.
...jausminga ir tikra...pabaiga nuostabiai tinkanti visai jausminei gamai eilėraščio apvainikuoti...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-26 18:52:15
Jūsų tiesa - žodžiai meluoja, uždengia ir sumenkina patį jausmą.
O visgi kokie jie laukiami, gal ir nemelavo, nes buvo laukiami.
Tyla išgrynina.
Man patiko, jausmingas ir turtingas ne žodžiais, bet jausmo giluma. Dėkui ir sėkmės.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-26 13:35:20
Gražiai. Ypač stipri paskutinioji strofa. Užuolaidėlės atitraukiamos, nuogas atvirumas, prisipažįstama net sau...