Pagaliau:
    - Labas. Viskas praeina. Velykos taip pat. Ir tie užsilikę Velykų margučiai ankstesnio džiaugsmo neteikia.
    - O, angele! tik vienas žinau, kaip labai tavęs laukiau.    
    - Laukti - irgi darbas. Kiti jo nevertina, bet tik iki tam tikro laiko. Kaip, pavyzdžiui, ir jūs, pone. Dabar jau ne taip, kaip anksčiau - esą,  yra svarbesnių darbų. Žmona te kasa daržą, o aš po medžius su inkilais ropinėju. Spoksau, džiaugiuosi: ak, kokie gražūs jų gyventojai! Netgi protingi. Atrodo, per tiek  pragyventų metų varnėno nematei. - Ir žiūrėdamas į akis: -  Suprantu, kad sodo sezono programoje galima įterpti keliones “Džene”
    - Jūs nuostabus, pasiuntiny! Parduokite  mano geriausius linkėjimus arkangelui Mykolui. Žinoma, nesmagu, kad nežinau jūsų vardo. O gal net  to nereikia? Angelas! Angelas!... Argi nepakanka? Numanau, kad kažkas svarbaus prasideda, o - kas?  Deja, nesuvokiu. Betgi paaiškės. Taip visuomet. Net skęstant - arba  nuskęsta, arba - ne.
    -Gerai, netrukdykime laiko. – susikaupė Mykolo pasiuntinys, - ir sapnams jis reikalingas, - išgirdau ir, nespėjęs geriau apsidaryti, pamačiau Aldoną. Regis, netgi pirma išgirdau, negu pamačiau:
    - Ačiū Dievui! - pakiliu balsu ir nuoširdžiai apsidžiaugusi: - Gerai, kad Aukščiausias neatima iš žmogaus sapnų. Senatvėje jie ypatingai reikalingi. - Ir atidžiai pažvelgusi  į akis: - Bet kodėl paniuręs kaip debesis? Kažkoks ne toks! Oi, ne toks! Lyg tarp vakarykštės ir nūdienos būtų kinų siena. Ne, vežėjau. Tikrai ne. Neturi laikas sienų, -kalbėjo Aldona ir atrodė, kad su ja nebuvome išsiskyrę. Viskas kaip tuomet, per tuos metus, kuomet nepaisant pavasaris ar ruduo, vedęs ar nevedęs, vasara ar žiema, o kasdien vis kelionės, kelionės. Visko daug - ir barnių, ir džiaugsmų, ir sėkmių ir nesėkmių, bet svarbiausia -yra radijo karieta “Dženė” ir reikia važiuoti.
    - Neturi laikas sienų, - žaidė patikusia fraze Aldona, - Ir šiandien tie vakarykščiai žvaigždynai. Ta pati saulė. Vien dėl to, kad keičiasi dienos, mėnesiai ir metai nieko daugiau neatsiranda. Nagi aukščiau galvą, vežėjau. Aukščiau!
    - Geras esi žmogus, Aldona. Ne visuomet, bet tuomet, kai nori, kad pakelčiau nosį.  Ir dar ačiū, kad esi moteris. O kad niekas nesikeičia, tai - negi? Net ir paniuręs todėl, kad atrodo, jog šie mūsų pasivažinėjimai  “Džene” nieko doro neduoda. Vis dažniau ateina galvon mintis suktelėti į šitą mūsų vežimą tokia jėga, kad tik šipuliai beliktų.
    - Argi pirmą kartą sakau -ir tau, ir kitiems- kad tas lietuviškas pesimizmas kaip maras. Ką gi stuktelėk! Stuktelėk!  Pasaulis dėl to tikrai neapvirs. Stuktelėk!
    Nebuvo noro ginčui. Žinojau, kaip tautoje nepagarbi vežėjo profesija ir bent kiek atkakliau išreikšta mano nuomonė dažniausia nusipūsdavo kartu su vėju. Bet Aldonai tokia nepagarba irgi trukdė todėl vėl įvairiais būdais stengėsi įteikti solidų SAVĘSPI pajautimą - esą, vežėjo profesija solidesnė negu tą sugeba iššifruoti mokslas. Visas pasaulis įkinkytas į vežimą, kad judėtų ir ateina laikas, kuomet ir Dievas bus nupieštas su vadžiomis ir botagu.
    Supratau, kad Aldona kalba ne iš tuščio į kiaurą. Kiekvieno daikto bet koks judėjimas lyg savotiška karieta ir kiekvienam reikalingas protingas vežėjas. Ir štai atsirado tie keli laiko mirksniai, kuomet:
AŠ. Neįsivaizduoji, kaip sunku nykti, kuomet ūmai supranti, kad netgi svajonės tave palieka. Net joms nereikalingas. Užsidega juodos žvaigždės ir jų šviesoje viskas juoda. Visur Afrika.
JI. Afrika? Betgi tai nuostabus žemynas.
AŠ. Džiunglės, Aldona. Džiunglės. Bet jos ne tik ten. Atrodo, kad  gyvenu Lietuvoje, bet kartais suvokiu, kad - ne. Tai tik iliuzija, o iš tikrųjų gyvenu džiunglėse.
JI. Kodėl būtent - džiunglėse? Pagaliau, gal ir jas protingiau ieškoti ne prie  Nilo Afrikoje, o prie Amazonės Amerikoje. Bet, žinoma, protingiausia nesikarščiuoti, vežėjau. Ne mažas vaikas ir turėtum suprasti, kad jeigu šiandien kažkas ne taip, tai ryt bus kitaip. Kaip sakoma, viskas praeina. Ir pagal savo nuotaiką neieškok bent jau Lietuvoje džiunglių. Sakyk, kas atsitiko? Kiškiui dangus griūna, kai jam ant uodegytės nukrenta netgi kopūsto lapas.
AŠ. Tai kiškiui. Mano problema sudėtingesnė. Ir, beje, ji nuolat kartojasi. Atrodo, viskas gerai, gerai ir staiga, kad trenkia. Kaip žaibas į ąžuolą.
JI. Vėl? Nagi, nagi... Kaip tas trenksmas šį kartą atrodė?
AŠ. Ne kaip, Aldona. Tikrai ne kaip.

    Pasižiūrėjau į ją. O Dieve, argi pirmą kartą ją, Aldona Vederaitę, matau? Bet nepaisant to, vis tiek kaip pirmą kartą. Keisti dalykai slypi moteryje - kad ir kaip ilgai, kad ir kaip atidžiai į ją bežiūrėtum, vis tiek surandi, ką pamatai pirmą kartą. Mažutė, jautri ir vikri, atrodė  susikaupė į žodį, kad galėtų juo apraišioti skaudžiausias žaizdas. Bet - stop! Ne! Ši mažytė Dangaus dovana Žemei dabar ima į rankas smuiką ir  kalba jai įgrisusiems  kritikams: nepriekaištaukite, ponai. Nepakeičiu ne vienos natos, o Mocartą groju taip, kaip jis privalo skambėti  XXI amžiuje.
    - Tu kada nors grojai smuiku ar aš kažką ne taip matau? - pats sau netikėtai paklausiau, bet nepalaukęs, ką pasakys, jau sugrįžau tęsti pašnekesį iš kitų vėžių: - Man ne iš dangaus trenkė, Aldona. Tačiau kas darosi žmoguje, argi kas mato? Ot, priėjo žmogus  ir paprašė, kad nuvežčiau į Mažąją Lietuvą. Esą, labai skuba.
    - Ir, žinoma, nuvežei. Aš irgi pagelbėčiau skubančiam žmogui.
    - Nenuvežiau.
    - Nenuvežei? - nenorėjo patikėti Aldona, ir atrodė, kad  jos rankos pavargo nuo laikančio smuiko.
    -  Nenuvežiau. Pasakiau  jam: mielas žmogau, kvailių paieškok kitur, o ne radijo karietoje.
    - Tai kas gi tau į galvą įspyrė?
    - Dabar man gėda. Bet  tuomet tikrai maniau, kad tas ponas įsigeidė “Dženėje” surasti asilą. Girdi, nuvežk į Mažąją Lietuvą. Maniau, tyčiojasi. Maniau, šiepia, traukia per dantį, kad Lietuva šiandien va tokia, o ne Vytauto Didžiojo laikų.
    - Įdomu. Jau įdomu. Tu nežinojai, kad...
    - Žinojau ir žinau, kad ten Kaliningrado sritis. Ir ne iš dangaus tą žinau, o kad taip parašyta. Ot, tau ir mokykis, mokykis, vežėjau. Sek Lenino patarimu. Regis,  mokiausi. Sąžiningai. O vis tiek karietoje surado asilą.
    - Klausei, ar kada nors esu grojusi smuiku? Manyk, kaip nori, ir būsi teisus- kartais ne tai, kad groju, bet jaučiuosi privalanti tai daryti, kad pasaulis atkustų, pasikeltų iš melo. Esu įsitikinusi, vežėjau, kad skirtingai žodžiui muzika nemoka meluoti. O žodžiuose, kai jie net ir teisybę sako, neretai surandi dviprasmybių. Tuomet ir tiesos kalbėjimas atrodo neįtikėtinas.
    - Ne, ne, Aldona! Aukštomis frazėmis tu manęs neliūliuok. O kaip atrodo Dženės  vežėjas, tu dabar žinai. Kai jo vietoje surandą asilą, komentarai nereikalingi.
    - Kodėl taip piktai? Ko gi nepasitaiko mūsų gyvenime?
    - Gyvenime?  Kad jame taip, tiek to, bet kai “Dženėje”? Karietoje? Taip neturi būti. Dingti man reikia iš karietos, tik nežinau kur man su tokiais mokslais pasislėpti. Kur pasislėpti taip, kad niekas nesurastu ir nepaprašytų nuvežti į Mažąją Lietuvą. Lig ano pono pasirodymo nebuvo man, Aldona, Mažosios Lietuvos šiame pasaulyje. Iš kur galėjau žinoti, kad ji pašonėje. Ar tu man gali pasakyti?
    … Atmerkiau akis. Dangus vis toks pats - su properšomis debesyse. Saulė regis, net neslystelėjo vakarų pusėn. Sėdėjau, kaip prisėdės pavėsyje, pečiais atsirėmęs į namo pietinę sieną ir puikiai suvokiau, kad sodo sezonas dovanoja dar vieną gyvenimo džiaugsmą. Aš sugrįžau į karietą. Ir svarbiausia - atmintis švari, kaip diena. Galiu palinkti prie popieriaus ir žodis žodin užrašyti kaip sapne. Kažkodėl atsiminiau Notangą:
      - Jeigu  tik 70, tai dar esi jaunas ir dar viskas prieš akis.
      Arkangelo Mykolo pasiuntinys irgi:
      - Tai paskutinė galimybė įsėsti į tą pačią karietą, kurioje tuomet. Dėl savo amžiaus  nesijaudink.
      Man ir vėl belieka tik nusistebėt.
      - Viešpatie, o sako, kad tavęs nėra… O svarbių darbų ir vėl. Net snaudžiančio atokaitoje neapleidžia.