Reikėjo man tada tylėt,
Bet Tu mokėjai mano žodį pavilioti.
Žinojai, kaip nupirkti jo švelnumą,
Kad jis išlįstų ir, begėdiškai šypsodamasis,
Lementųs vėl prie Tavo kojų, nusižeminęs
Ir ištikimas, kaip kad šuo priklydęs.
Reikėjo man tada tylėt,
Bet slydo žodžiai viens po kito,
Už rankų kibos, strigo lūpų vartuos bėgdami.
Ir vėl nekaltas Tu likai.
Kalti tik mano išdavikai žodžiai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Moralistė
Sukurta: 2009-04-27 20:06:44
Puiku. Nuoširdu. Savita.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2009-04-24 13:23:43
Čia teisingai pastebėta, už žodžius tenka atsakyti.
Mane žavi minties raiška posmuose, nei kiek jų sueiliavimas.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-04-24 11:18:15
ačiū už komentarą
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-24 10:24:36
Sudėtingai nuskambėjo apie žodį "lementųs vėl prie Tavo kojų..." Nelabai pavyko įsivaizduoti.
"Taip, kad šuo priklydęs" - gal turėjo būti: "taip kaip šuo priklydęs"?
"Už rankų kibO"
Jau užslėpta mintelė yra :)