Reikėjo man tada tylėt,
Bet Tu mokėjai mano žodį pavilioti.
Žinojai, kaip nupirkti jo švelnumą,
Kad jis išlįstų ir, begėdiškai šypsodamasis,
Lementųs vėl prie Tavo kojų, nusižeminęs
Ir ištikimas, kaip kad šuo priklydęs.
Reikėjo man tada tylėt,
Bet slydo žodžiai viens po kito,
Už rankų kibos, strigo lūpų vartuos bėgdami.
Ir vėl nekaltas Tu likai.
Kalti tik mano išdavikai žodžiai.