Jau kapai joms moja, šaukia
Ir rožančius blykčioja tarp pirštų
Vienas rutuliukas – Tėve Mūsų, kitas – Motina Marija.
Pilname žmonių autobuse
Visada atsiranda viena laisva vieta
Būtybei, kvepiančiai lėta mirtimi,
Senutei, grįžtančiai iš kapinių.
Naftalino oda, laikraštiniai pirštai
Vos nulaiko ašarojantį baltos lelijos žiedą,
O nuo vėjo plaikstosi skara
Tarsi žvakės liepsna tamsią Vėlinių naktį.
Tiktai vienintelės akys atrodo dar gyvos,
Degančios, šlapios ir ryškios,
Kai vėjas, kedenantis plaukus,
Pasiklysta raukšlių labirintuos.
Niekas neišklauso, pensija maža, talonėliai brangsta,
Jau nėra dėl ko gyventi,
Vien tik šia diena.
Ledinis sielos prieglobstis bažnyčioj,
Kasdieninė išpažintis
Palaiko kūną gyvą dar penkerius metus.
Vaikai, anūkai, proanūkiai, –
Kai senas – giminė plati.
Ir visi jie turi pomėgį
Dėvėti megztus drabužius.
Senjorų šokiai, kinas
Tarsi senatvės priedas praskaidrinti dienoms,
Tačiau jaunystės eleksyro,
Dar niekas neišrado...