Iš pradžių buvo žemė,
Buvo vandenys, oras.
Kvėpavimas menamas to,
Kuris dar tik gimti kvėpuoti turėjo.
Aš bridau per tuos vandenis, neliestus vėjo,
Ramybės įsčiuos sūpuotus.
Bridau spausdama savo saujoj skaidrią vienatvę.
Ir verkiau, nes kojos nešlapo, vanduo neteškėjo,
Nes pirštai į molį neklimpo, nedažė delnų raudonai jis,
Kai klupau už grumsto užkliuvus,
Kai apsėmė vanduo lig juosmens...
Verkiau dar tada nežinodama,
Kad taip savo žemei aižėtai
Pagimdysiu pirmąjį lietų.
...................................................
Ir dabar dar matau, kaip kartais lyja...
Bet lietus tas ne mano jau.
Mano liko tik žemė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-04-24 09:01:14
neturėjau galvoje nei moteriškos nei vyriškosiso giminės.norėjau kalbėti apie pirmapradį būvį, kai tokio suskirstymo dar nebuvo. sutinku, kad painiavos tame yra:)ačiū už pastabas.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-23 17:23:34
"Ramybės įsyčiuos sūpuotus" - painiava. Įsčios. Ar norima vyriškos giminės formos?.. Prašau, patikslinkite.
Pirmos strofos paskutinė eilutė gražiai apvainikuoja.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-23 14:47:26
Labai patiko. Man antroji eilėraščio dalis nenuskambėjo kaip išvada. Galbūt, praleidus eilutę "Ir dabar dar matau...lyja...", tekstas nuskambėtų dar stipriau. Galite nepriimti. Tai tik mano nuomonė. :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-04-23 13:18:34
Taip - įtaigus, nuoširdus kalbėjimas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-04-23 11:58:43
...įtaigus savęs įprasminimas...tarsi, ašaromis lyja. Patiko. Įdomus mąstymas.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-23 09:57:31
"Ir dabar dar matau, kaip kartais lyja...
Bet lietus tas ne mano jau.
Mano liko tik žemė..." - kūrinio išvada. Bet nežinau ar verta taip ryškiai išskirti išvadą(kuri dažnai tampa ir geriausia darbo vieta) poezijoj...juk poezija yra truputėli daugiau nei aprašymas ir tada viso to - paaiškinimas.