Iš pradžių buvo žemė,
Buvo vandenys, oras.
Kvėpavimas menamas to,
Kuris dar tik gimti kvėpuoti turėjo.
Aš bridau per tuos vandenis, neliestus vėjo,
Ramybės įsčiuos sūpuotus.
Bridau spausdama savo saujoj skaidrią vienatvę.
Ir verkiau, nes kojos nešlapo, vanduo neteškėjo,
Nes pirštai į molį neklimpo, nedažė delnų raudonai jis,
Kai klupau už grumsto užkliuvus,
Kai apsėmė vanduo lig juosmens...
Verkiau dar tada nežinodama,
Kad taip savo žemei aižėtai
Pagimdysiu pirmąjį lietų.

...................................................
Ir dabar dar matau, kaip kartais lyja...
Bet lietus tas ne mano jau.
Mano liko tik žemė...