Susipažinkite su Alma. Jaunatviška Keturiasdešimt ketverių metų moterimi. Ją visai neseniai žmonės pradėjo vadinti ponia. Gal jos auksiniai plaukai, ar plati šypsena Almai leidžia atrodyti kaip jaunai merginai. Alma tiesiog švyti. Jos supratingumas, tvarkingumas kuris paskutiniu metu žengia į pedantiškumą, užsispyrimas, teisybės jausmas, jau seniai stebina žmones. Vakarais ji mėgsta užsikelti kojas ant sofos, gerti kupina puodelį vaisinės arbatos, be cukraus, Alma nemėgsta arbatos su cukrumi, jį dedasi tik į kavą, trys kupini šaukšteliai kavos ir puse šaukštelio cukraus, viskas pamaišyti. Alma kaip ir daugelis moterų kritikuoja savo išvaizdą, moteraitė mėgsta šokoladą, bet šią savo aistrą stengiasi nuslopinti šokoladiniais batonėliais. Alma mėgsta kalbėti, dažniausiai daug kalbantys žmonės neturi tiek daug ką papasakoti. Bet ji turi.

Alma užaugo kaimelį pavadinimu Dirvonėnai. Jos dvi seserys ir trys broliai ten ir liko. Alma pasiekė daugiau. Gal jos užsispyrimas, ryžtas, drąsa, beprotiškas laimės ieškojimas padėjo jai dabar daryti tai kas jai patinka. Ji jau daugybe metų tvarko ponių ir jų vyrų šukuosenas. Save ji mėgsta vadinti šukuosenų dizainere. Statusas jai tai leidžia.

Almos išvaizda kitokia. Šį apibūdinima naudoju norėdama pasakyti, kad ji išskirtinė. Negeresnė užkitus, bet kai kurius aplinkinius ji pranoksta. Alma turi tą retą rytinį žavesį. Tai tas žavesys, kai išlipęs iš lovos tu nusliūkini į vonią ir pamatęs save veidrodyje neišsigąsti. Alma atrodo švytinti. Tuo ji turbūt ir traukia aplinkinius. Vieni pamatę ją supranta, kad būtent ši moteris išklausys jų bėdas, o kiti susižavi jos figūra, plaukais, šypsena. Kad ir kaip ten būtų jie visi teisūs.
Almos batai primena burtų mokytojos Magonagal ir Harrio Potterio. O plaukams tetrūksta skrybelės ir ji bus kaip iš akies traukta Merė Popins. Visas derinys nesudaro jokios kino žvaigždės ar dainininkės išvaizdos. Viską sudėjus akyse pamatau Almą, besišypsančią, laikančią rankose puodelį kavos, kiek susirūpinusiu veidu Almą.

Alma neturi vyro. Turėjo. Jaunuolį iš Jurbarko kaimelio, apsigyvenusį Kaune. Žadėjo jis jai turtus ir laimę. Dabar Alma to pasiekė viena.

Ši moteraitė turi draugę. Pačią geriausią. Subrendusią tvarkingą draugę, kuriai ji gali išsipasakoti viską. Vakarais jos susirenka prie taurės vyno ir pasipasakoja tai, kas joms svarbu. Alma žino, ką reiškia netektis. Ir atsisveikinti ji moka. Dar visai neseniai teko paskutinį kartą savo Mamos veidą jai išvysti. Ji nebeliūdi. Bent jau neparodo. Ji nepalūžta. Tik kartais labai retai ji nukabina nosį, bet visada atsiras žmogus, kuris jai padės atsikelti, ir žengti drąsia koja į ateitį.

Štai tokia ta Alma. Šilta, gera, suprantanti, mylinti, užjaučianti, nepasiduodanti Alma. Štai tokia mano mama.