Ne skeptras, bet šaukštas išslydo iš rankos.
Bandau prisišaukt andainykštę galybę.
Įžūlūs vaiduokliai vidurdieny renkas
Ir drasko ramybę skvernuos įsikibę.
Kas buvo - pražuvo. Atimkite protą,
Kad EGO savigrauža taip nesopėtų!
Kam reikia sudribusio kūno ligoto?
Ten sielai kasdien vis mažiau lieka vietos.
Bet girgžteli durys. Ir angelo akys
Iš veido vaikaičio į sielą man sminga,
Ranka jo langvai liečia tartum plaštakė.
Be skeptro, be šaukšto jaučiuosi laiminga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-22 20:43:29
ĮžŪlūs. Ritmas pagirtinas.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-22 20:26:03
Tikrai įdomiai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-04-22 18:01:31
Bet girgžteli durys. Ir angelo akys
Iš veido vaikaičio į sielą man sminga
Ak, kaip švelniai apie vaikaitį... :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-22 14:42:38
Giliamintis artėjančio gyvenimo vakaro apmąstymas, persunktas gėla, bet viltingas, ne beprasmai nueito kelio įvaizdis - vaikaičio akys ir vaikiška rankutė, tarsi atpildas už gėlą.
Ačiū.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-22 09:59:56
Gyvybės tąsa. Laimingi tie, kam ji duota. Puikus eilėraštis. Ačiū.