Santrauka:
Iš ciklo „Žemė, gyvybė, žmogus“
Kartojas ir kartojas metų ciklai, laikas tęsias,
Kasdien matai, kaip jungiasi pradžia ir pabaiga.
Žiūrėk, štai kelmas pamiškėj supuvo ir sutrešo,
Tik stiebias net iš jo gyvenimo žalia jėga.
Sakysi – taip, tai tik gyvybės sukas ratai
Motulės saulės mums nuženklintu keliu,
O visa kita baigias žmoguje, užgęsta,
Nors susitaikyti su tuo tikrai sunku.
Rūsti tiesa jutiminio pasaulio,
Jeigu laikytume save maža jo dalimi.
Reikšmingi tiek, kiek viena žemės sauja
Uoliena virsta, jūros smiltimi.
Mums noris grįžt iš ten, iš kur negrįžtama,
Paliesti šiltą sapną ištiesta ranka,
Matyti tai, kas buvo sutikta, pažįstama,
Įrėmint begalybę, laikyti ją sava.
Ne, nemanau, kad tik akimirkai kas kurtų žemę,
Atskirtų dieną nuo nakties,
Iškeltų kalnus, siaust, banguot priverstų okeaną
Tik dėl trapios, o kartais tragiškos žmogaus baigties.
Mintis, svajonės, meilė, gėris, grožis –
Ar tai mažiau už medį, žolę, kūną, kraują?
Jei medis nuolatos atgimsta medyje, o kūnas – kūne,
Tai siela mintyje galėtų vėl atgimt iš naujo.
Gyvybė per gyvybę, siela per sielą, mintis per mintį,
Dulkė – vėl per dulkę. Štai kur tiesa, kur amžinybės ratas.
Gal taip, gal ne, bandom save „gesinti“ –
Juk nesame tokie išminčiai kaip Sokratas.
2009-04-20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-04-22 18:05:39
Įdomūs pamąstymai... :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-04-22 10:12:37
Dideli minties užmojai išseko, kai paskutinėse eilutėse imtas nagrinėti savasis Ego. Neturiu nieko prieš, kad per save nagrinėjama problema, juo labiau, kad pati dažnai neišlendu iš savo kiauto, bet šiuo atveju eilėraštis lyg subliuško. Ar neverta paieškoti kitokios pabaigos?
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-04-22 09:52:15
Savos mintys aš apie tai rašiau savo eilėraštyje "Neišnyksi..."
"...Tik lieka jo darbai,gerumas,
Mažytės širdies šiluma,
Vienu žodžiu-tas Dieviškumas,
Kurio nenugali gamta."
Po žmogaus lieka meilė išdalinta kitiems žmonėms...Kaip Šv.Rašte parašyta mus palaiko Viltis,Tikėjimas ir Meilė,bet svarbiausia yra-MEILĖ...
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-22 09:40:48
"ŠiltĄ sapną"
Gilūs klausimai. Kiekvienas (kada nors), savęs paklausia "Kas aš?". Ir tame klausime telpa viskas.
Paskutinės dvi eilėraščio eilutės kažkaip "išmuša" iš vėžių.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-22 09:24:48
Amžinieji klausimai, į kuriuos atsakymai gali būti tik asmeniški, bet ir jie keičiasi nuo patyrimo intensyvumo, o moderniajame pasaulyje - nuo žinių, kurias pajėgi įsisavinti ir pritaikyti savo, būtent savo, įžvalgai. Man rodos - motulė mūsų - Žemė, nors kartais joje jaučiamės svetimi...bet tai jau mūsų išmanymas ar neišmanymas. "Kosmoso vienišius" - berods taip ištarė vienas iš žymiausių Lietuvos šiuolaikinių filosofų.
Tekste jaučiamas nerimas, susimąstymas, gyvybės ir sielos įžvalgos. Grįžti ištremtiems iš "žaliojo rojaus"vargu ar įmanoma...mes svetimi jam, nors, kaip nekeista, iš jo semiamės jėgų ir vilties...
žvelgdami į dangų ir jame projektuodami savo lemtį...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-22 07:28:53
iš dulkės tik ... dulkė