Kartojas ir kartojas metų ciklai, laikas tęsias,
Kasdien matai, kaip jungiasi pradžia ir pabaiga.
Žiūrėk, štai kelmas pamiškėj supuvo ir sutrešo,
Tik stiebias net iš jo gyvenimo žalia jėga.

Sakysi – taip, tai tik gyvybės sukas ratai
Motulės saulės mums nuženklintu keliu,
O visa kita baigias žmoguje, užgęsta,
Nors susitaikyti su tuo tikrai sunku.

Rūsti tiesa jutiminio pasaulio,
Jeigu laikytume save maža jo dalimi.
Reikšmingi tiek, kiek viena žemės sauja
Uoliena virsta, jūros smiltimi.

Mums noris grįžt iš ten, iš kur negrįžtama,
Paliesti šiltą sapną ištiesta ranka,
Matyti tai, kas buvo sutikta, pažįstama,
Įrėmint begalybę, laikyti ją sava.

Ne, nemanau, kad tik akimirkai kas kurtų žemę,
Atskirtų dieną nuo nakties,
Iškeltų kalnus, siaust, banguot priverstų okeaną
Tik dėl trapios, o kartais tragiškos žmogaus baigties.

Mintis, svajonės, meilė, gėris, grožis –
Ar tai mažiau už medį, žolę, kūną, kraują?
Jei medis nuolatos atgimsta medyje, o kūnas – kūne,
Tai siela mintyje galėtų vėl atgimt iš naujo.

Gyvybė per gyvybę, siela per sielą, mintis per mintį,
Dulkė – vėl per dulkę. Štai kur tiesa, kur amžinybės ratas.
Gal taip, gal ne, bandom save „gesinti“ –
Juk nesame tokie išminčiai kaip Sokratas.


2009-04-20