Lauke nebuvo šalta. Mašinos nepailsdamos zujo pirmyn atgal, vietomis stabtelėdamos, vietomis sulėtindamos greitį. Dar iš tolo Leila pamatė autobusą, todėl tvirčiau suspaudė kuprinę bei skėtį ir pasileido bėgte į stotelę.
Uždususi įlipo vidun ir krestelėjusi į sėdynę netoli vairuotojo ėmė kuistis piniginėje. Ištraukusi du litus ji susimokėjo už kelionę ir pasijuokusi iš įtartinai nejuokingo jo pokšto pabandė nusiraminti.
Merginai visai nepatiko autobusai. Ji nesuprato jų paskirties – kam gi reikia tokio didelio ir nerangaus daikto kaip autobusas, kada galima jaukiai sėdėti mašinoje ar tiesiog minti dviračio pedalus ir nesirūpinti dėl galimos oro taršos?
Pro aprasojusį langą matėsi gerai pažįstami namai. Tiek kartų išmindžioti šaligatviai ir tiek kartų matyti automobiliai. Užsimetusi kuprinę ant pečių Leila išlipo į lietų. Ji puikiai jautė, kaip šaltas vanduo merkiasi per jos drabužius, bet išskleisti skėčio nė nesiruošė.
Kišenėje suskambo telefonas. Gerai pažįstama melodija – Avril Lavigne „Get over it“. Leilai patiko klausytis šios dainos, todėl dar kurį laiką neatsiliepė. Bet paskui vis dėl to susikaupė ir ištraukė telefoną iš kišenės.
Skambino nežinomas numeris. Mergina nenorėjo atsiliepti, bet ir nebeprireikė. Trys paskutiniai skaitmenys jai nieko nesakė, Leila tikrai nežinojo, kas ir kokiu reikalu jai skambino.
Dar nespėjus sugrūsti telefono atgal į kišenę, ji gavo pranešimą: „Aš tave matau! :)“. Pakėlusi galvą ji ėmė dairytis tai Gajaus, tai Gretos, tai dar kažko pažįstamo – aplink buvo tuščia. Stovėjo tik daugiabučiai ir keletas alytnamių, prie kelkraščių glaudėsi tušti automobiliai, o su šaligatviais šnabždėjosi medžiai. Daugiau nieko nebuvo.
Leilai paskaudo akis. Sūrūs lietaus lašai vertė ją ašaroti ir laisvąja ranka bandyti uždengti veidą. Nusivylusi ir nieko gero nepešusi Leila pasuko link Gretos kiemo. Kitoje gatvės pusėje ėmė skalyti šuo.
- Laba diena. Greta su Gajum jau čia?
- Dar ne, bet užeik, - pakvietė vidun teta Elena. – Tu visa permirkusi! Tikiuosi turi ką nors persirengti! Ne? Eime, eime, rasime tau ką nors tinkamo!
Teta ėmė lipti girgždančiais laiptais. Leila nusekė paskui ją.
Gretos kambarys buvo labai didelis. Didelis ir prigrūstas nereikalingų daiktų. Ant sienų kabojo jos pačios piešti piešiniai, ant grindų mėtėsi dažų tūbelės, žaislai, knygos buvo netvarkingai suvirtusios į krūvą, lova sujaukta. Leila pastūmė keletą drabužių nuo kėdės ant grindų ir atsisėdo.
Tuo tarpu Elena, atsidariusi dukros spintą, ieškojo ko nors sauso ir šilto. Bet  Leila buvo smulkesnė už Gretą, todėl apsirengusi jos drabužiais atrodė kaip su maišu. Panešioti džinsai gerokai smuko, o rudas džemperis buvo bent dviem dydžiais per didelis.
- O, sveika, matau, apsižiūrėjai, kaip gyvenu, - nusijuokė Greta.
- Labas, - pasisveikino Gajus ir priėjęs artyn sukikeno. – Tau visai netinka Gretos drabužiai, atrodai baisiai!
- Ir pati matau! – ėmė juoktis mergina.
- Ei, jūs trys, ramiau! – iš gretimo kambario pasigirdo tetos Elenos balsas.
- Gerai, mam! Pasistengsim!
Vakaras Leilai prailgo. Gajus ištisai pasakojo juokelius, kurie jos visiškai nedomino. Greta vis bandė įrodyti, jog „The Killers“ kilę iš Gruzijos, o „The Rasmus“ iš Ukrainos.
- Juk tu pati tuo netiki! – juokėsi Gajus.
- Aišku tikiu! – murmėjo ji.
Paskui jie sumąstė pažaisti pagalvių karą, paskui pasižiūrėti siaubo filmą, paskui pavalgyti...
Ir taip be galo be krašto. Leila jautėsi tokia išsekusi, kad niekieno nepastebėta nuslinko į svetainę ir susirietusi ant sofos užmigo.
Nespėjus numigti nė poros valandų ji pajuto, jog jau nebeguli ant minkštos sofos, kad dabar Gajus neša ją laiptais aukštyn. Atsidususi ir dar stipriau suspaudusi brolio kaklą Leila vėl užmigo.
Miegojo labai neramiai. Sapnavo, jog ji vėl su mama eina per gatvę, jog jai vėl atsiriša batų raištelis, jog ji vėl griūva, o mama bando jai padėti, jog vėl atvažiuoja tas girtas vairuotojas,  jog mama vėl spaudžia ją prie savęs ir užmerkusi savo rudas akis pabučiuoja ilgas šviesias garbanas...
Pabudo nuo raminančio brolio balso, visa išpilta prakaito.