Gajus retai klausydavosi sesers. Jie ne tai kad pykdavosi, bet retai kalbėdavosi. Nors buvo dvyniai, labai skyrėsi tiek vidumi, tiek išore – Leila stengėsi gerai mokytis, daug laiko sėdėdavo namuose, rūpinosi namų švara ir tvarka, lankė jaunųjų menininkų būrelį. Merginos plaukai buvo ilgi, šviesūs ir susisukę į tankias, nepaklusnias garbanas. Akys rudos,  kaip ir mamos. Visa Leila buvo traputė, mažutė, liaunomis rankomis ir kojomis.
Gajus – visiška priešingybė. Jis per daug dėmesio skirdavo pasilinksminimams, didžiąją dalį laisvo laiko leisdavo su draugais, namuose jo beveik nebūdavo, todėl tėvas sugalvojo bausmę – vakarais jis privalo būti kartu su Leila.
Aišku, nei Gajus, nei ji per daug nesidžiaugė tokia taisykle. Bet tėvui nepaklusti negalėjo. Neleido sąžinė.
Gajus buvo panašesnis į tėvą – tamsūs, beveik juodi plaukai, tamsios akys, stiprios rankos ir kojos. Gajus buvo gerokai stambesnis už seserį. Ir gerokai aukštesnis.
Leila surinko tėčio numerį. Kurį laiką niekas nekėlė ragelio, bet paskui uždusęs balsas atsiliepė.
- Taip, Leila?
- Labas tėti.
- Aha. Ko reikėjo? Aš dirbu.
- Tėte, galėčiau su Gajum nakvoti pas Gretą?
- Pas Gretą? – nustebęs pasiteiravo.
- Taip, pas ją.
- Kieno šis sumanymas?
- Em.. – numykė mergina. – Mano ir Gajaus, žinoma.
- Na, aš jau turiu lėkti, nepyk! – atsiduso tėvas.
- Tai galim?
- Taip. Iki, myliu tave!
- Aha, - dabar jau atsiduso Leila.
Mergina nesijautė mylima. Žinot, kai žmogus myli, jis randa laiko mylimam žmogui. O tėtis niekad nerasdavo laiko jai. Gajui visada atrasdavo penkias minutes, su Gajum visada važiuodavo žvejoti ar šiaip, maudytis. Su Vytaute rasdavo laiko išvažiuoti atostogų, aplankyti gimines. O ji? O Leila?
Leila likdavo antroje vietoje. Jam visada būdavo šis tas svarbesnio už ją.
„Leido. Susitiksim septintą Gretos namuose. Myliu, iki!“  - nusiuntė broliui žinutę Leila. Šiek tiek pykdama už sugriautus šiandienos planus ji nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidą ir pažvelgė į gatvę. Vis dar lijo.
Ji nekentė lietaus. Mėgo nebent šiltą palynojimą vidurvasario vakare, kada galėdavo susiriesti į kamuoliuką ant verandos laiptų. Kada girdėdavosi bliaunančios močiutės ožkos, kada vėjo genama žolė dainuodavo lopšinę, kada dar nesunokusios kriaušės supdavosi ant medžių šakų, o pavargę bitutės slėpdavosi gėlių žieduose.
Gera būdavo pas močiutę. Tas senas, medinis namas buvo vienintelė vieta, kuri jai dar priminė mamą. Močiutė iki šių dienų buvo išsaugojusi savo dukros kambarį. Ant sienų vis dar kabojo jos nuotraukos, lentynoje gulėjo numesti albumai, kuriuos Leila su mama atsivežė iš pajūrio. Viskas buvo po senovei.
Ir ruda, ąžuolinė lova, ir šiek tiek įskilęs veidrodis, ir spinta su jos drabužiais. Ir pačios nunertas kilimėlis prie durų, ir dėželė gražių akmenėlių.
Leila pasijuto užsisvajojusi. Papurtė galvą ir pasiėmusi kuprinę nuėjo ieškoti pižamos. Iš vonios pasiėmė dantų šepetėlį, rankšluostį, pagriebė Gajaus marškinius ir viską sugrūdusi ėmė rašyti Vytautei laiškelį.
„Labas, Vytaute,
Aš ir Gajus išėjome nakvoti pas Gretą. Grįšime iki rytojaus pietų, jei teta nepaprašys pasilikti pietauti pas juos. Tėtis leido.
Iki, Leila.
P.S. Pasakyk tėčiui kad aš labai jį myliu“
Paskui, pagalvojusi, kad Vytautė įsižeis, užtušavo paskutinę eilutę. Su magnetuku – citrina prisegė raštelį prie baltų šaldytuvo durelių ir susiradusi skėtį išėjo pro duris.