Santrauka:
Šį eilėraštį parašiau bočiaus mirties išvakarėse (2009.04.18). Dar nieko nežinodama...
Apgriuvęs paminklas lyg vaiduoklis stovi.
Iškaltos raidės nuo rūdžių paraudo.
Nusitrynė per tobulą laiką.
Takus apėjo nuo saulės pageltusi žolė.
Tingiai vilnijantis spindulys bando prasikalti pro marmurą.
Šviesos kvadratėliai kaip brangakmeniai žėri.
Drėgnas gėlės pumpuras kupinas pažadų,
Bet tai tik dar viena eilinė diena kapinėse...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irisiukė
Sukurta: 2009-04-21 20:21:13
Užjaučiu dėl bočiaus. Įdomus savotiškai eileraštis. Ypač paskutinė eilutė.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-04-21 17:47:37
Mintis man patiko. Tačiau destyčiau kitaip. Na, bet čia autorės reikalas. Sėkmės kūryboje.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-20 19:36:03
Gal to stovi čia nereikėjo. Nusitrynė keisčiau į išbluko. Mintys įdomios, tačiau kažko dar trūksta iki pilnumos.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-20 17:30:45
Man patiko "gėlės pumpuras kupinas pažadų"
Anonimas
Sukurta: 2009-04-20 16:45:23
...vaizdas labai tikroviškas, net šiurpuliukai perėjo tingiai vilnijantis spindulys bando prasikalti pro marmurą...
patiko.
Vartotojas (-a): vraidras
Sukurta: 2009-04-20 11:09:28
kapnės - savotiškas būstas, ką jau kalbėti apie miestų dėžutes