Santrauka:
Iš ciklo "Žemaičių alka"
vėjokšlis rimtas, tamsų debesį pragręžęs,
atvėrė šviesos šulinį bedugnį
šviesžaliai sušvito pašiauštas jūros rėžis,
tarsi kažkas gelmėj įžiebęs slaptą ugnį
tiksliau dugne, kurią aikštingi vandenys
lig šiolei slėpė,
nuo akių, kurios įminti bando amžių mįslę:
kokią kaitą gimdo vandens laukinės stepės -
žvilga ašmenys tam, kas drįs išplaukt
ant kranto mirti
kopoje vėjokšlis užsimiršęs glamžo liekną pušį,
lyg vaikiščias ištrynęs smėly pėdsakus ir veidą
užsiveria šviesos akivaras, tamsi vilnis
atbėgus kužda:
ten vakaruos akiratį ir vėl kraujais apleido...
... ir aš ant kopos tarsi vėjokšlis užsimiršęs
manęs nėra...aš niekas - nors esu,
kaip buvęs mirksnis
Ražas
2009-04-19 14:03:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-19 16:29:34
Įdomus gelmės atvėrimas "šviesos šuliniu". Ir "vandens laukinių stepių" gimdoma kaita įdomi. Lyrinio subjekto susiliejimas su gamta. Subjektas suvokia savo menkumą gamtos stichijos ir laiko akivaizdoje.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-19 15:04:10
tas "vėjokšlis" rėžia klausą, per dažnas kartojimas
Anonimas
Sukurta: 2009-04-19 14:45:06
...vaizdingai įdomus, patiko.