vėjokšlis rimtas, tamsų debesį pragręžęs,
atvėrė šviesos šulinį bedugnį
šviesžaliai sušvito pašiauštas jūros rėžis,
tarsi kažkas gelmėj įžiebęs slaptą ugnį

tiksliau dugne, kurią aikštingi vandenys
                                      lig šiolei slėpė,
nuo akių, kurios įminti bando amžių mįslę:
kokią kaitą gimdo vandens laukinės stepės -
žvilga ašmenys tam, kas drįs išplaukt
                                         ant kranto mirti

kopoje vėjokšlis užsimiršęs glamžo liekną pušį,
lyg vaikiščias ištrynęs smėly pėdsakus ir veidą
užsiveria šviesos akivaras, tamsi vilnis
                                              atbėgus kužda:
ten vakaruos akiratį ir vėl kraujais apleido...

... ir aš ant kopos tarsi vėjokšlis užsimiršęs
manęs nėra...aš niekas - nors esu,
                                 kaip buvęs mirksnis