Aš mokyklos vestibiuly stoviu,
Aplinkui tiek pažįstamų veidų,
Įsiliedama į minią savo noru,
Aš tampu viena iš jų...
Žvilgsnis, dvelkiantis neramumu,
Klaidžioja ant jų veidų.
Juokias netikrumo kaukės,
Bijančios dienos šviesios,
Prakaitas, pripildytas apgaulės,
Teška ant plytelės suodinos...
Akys rodo ilgesiu savu,
Neranda mylimos akių.
Nuo sienų dvelkia saldumu,
Nors nematyti to ant jų pačių,
Ašaros nurieda grindiniu šaltu,
Bet nieks nenori pastebėti jų...
Slepiuosi drebančiu kūnu
Už apgaulingų nugarų.
Po skambučio atlaisvėja kėdės,
Apakintos ryškios šviesos.
Nurimsta triukšmo vėlės,
Maldaudamos tylos...
Nenoriu pripažinti, kad myliu,
Todėl daugiau nepakeliu akių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-19 19:09:33
Pritariu Ramunės išsakytoms pastabėlėms. Tik neskubėk viešai rodyti. Pabarandink, žodelių vieną kitą surasi tada taiklesnį. Ir jei rimuoji ketureiliais, tai būtinai stebėk ritmiką ir žodžių kirčiavimą: tai labai svarbūs dalykai, kai pasirenki rimuoto ketureilio formą. Jei pasirinksi laisvą (baltosiomis eilėmis) kalbėjimą, tada kas kita - ten svarbiausia vidinis pulsas ir originalus kalbėjimas.